Tiu lieknas peštynės

Ir pro Negyvėlių namus aš prasklendžiau tą naktį, kai apsvaidžiau tavo besiilsintį kūną alyvų žiedais. Įjuodusius padus abu matėm aiškiai, šalia kūno ramiai gulinčias rankas, pasitraukus vienam iš dviejų skrodikų, pasirodydavo ir genitalijos — šviesa ten buvo skaudžiai ryški

Tik nebėra į ką įsitverti kibioms šikšnosparnio kojytėms — taip čia tuščia, lygu, apvalu, nuoga ir negyva. Čia, buvusiam tavo būste. Tūla, šalia Petrylos virtuvės — jo buvusios ėdyklos, kraupyklos, melstuvės Bakchui ir Liuciferiui, šalia statybininkų paliktų šalmų, butelių duženų ir kalno maisto atliekų.

Spurdėjau šitoje beveik beorėje erdvėje, kol vėl išsimušiau už langų akiduobių — į lauką ir pavargęs nutūpiau į tankų erškėtrožės krūmą; žemai žiojėjo kiaurymė, bent man taip rodės, — plati, stačiakampė, gili duobė; kam čia ją išrausė ir kas?

Koja paslydo netyčia

Kol dar švietė blausoka spalio saulė, jos dugne išvydau vos nuolaidų griovelį, apvaliais akmenimis grįstą lataką, o tolėliau — stambesnius riedulius ir storus ąžuolinius rąstus išskobtu vidumi Aha, senasis miesto vandentiekis, pamaniau, seniausiai užakęs, užspringęs nebetyra čiurkšle, — Tūla šito niekad nebesužinos, jos laikais čia tebuvo varnalėšų plantacija ir pievutė, kurioje ji kažką tiu lieknas peštynės iš ąsočio savo svečiams Kas dar buvo?

Žiurkių ir pelių pulkai, musių ordos, varmai, žalios mėsinės musės, melsvos šūdmusės, laikini — amžinai laikini! Mudu atsisveikinom, Tūla, bet tik todėl aš ir išmokau panorėjęs pasiversti skraidančia pele — gyvybe su paukščio širdimi ir žvėries dantimis. Ilgas valandas šmirinėdavau ore virš atkastojo užakusio senojo vandentiekio likučių, virš kitoje upelės pusėje stūksančios miesto vandenvietės Nr.

I raudono namelio — ji vis dar maitino senąjį miestą požemių vandeniu Išvydęs mane mėlynšvarkis žaliakepuris vandentiekio sargas, — kokardoje žvaigždė su dviem sukryžiuotais šautuvais, metaliniuose dantyse visuomet paruoštas skardus švilpukas,— neištvėręs sušvilpdavo it vaikėzas ar bent suplodavo gyslotom rankom — maža žmonių, kuriems patiktume mes, šikšnosparniai… Nutūpdavau tuomet į Bernardinų bokštą, kurio aukštybėje esama architektūriškai užkoduotų Gedimino stulpų, ir iš čia žvalgydavau tavo, Tūla, buvusius langus.

Kaip ir tada, kai dar čia gyvenai, jau be manęs ir, drįstu spėti, be dalelės savęs Kaip aš tuomet laukdavau tavęs pareinant! Dažniausiai parsirasdavai vos ėmus temti ir tuojau guldavaisi miegoti; tuomet ir atlėkdavau pas tave, pakibdavau galva žemyn lubų paskliautėj — kokia ji buvo andai suodina, apaugusi tamsiais riebiais gniutuliukais, apkibusi suodžiais, voratinkliais, negyvom musėm Jau tik žiūrėdavau į tave, Tūla, nebešnekindavau nuo to meto, kai paskutinį kartą atšliaužiau čionai iš tamsios Filaretų gatvelės, kuri, neturėdama kaimynystėje Filomatų, žargstėsi ir rangėsi nuo tamsaus Belmonto miško beveik iki pat raudonplyčių saugumiečių namų ties Negyvėlių namais Taip ir nespėjau tau papasakot apie Negyvėlių namus, tuos, šalia Meri Margo, ji ir Marytės Margytės, visai netoli Baltojo skersgatvio ir Polocko linijos Klausyk, Tūla, ar atsidūrusi mirusiųjų karalystėje tu bent iš pradžių nepajutai liguisto gyvųjų smalsumo mirčiai, bjauraus smalsumo, kažkuo panašaus į tą, kai žmogus, užuodęs šlykštų tiu lieknas peštynės, nebėga šalin, nesuka nosies, o priešingai — kiša tą nosį, kiek tik leidžia drąsa, arčiau, šniurkščioja, dairosi, lankstosi, godžiai geria tą kvapą, lyg šuo seka paskui jį, kol galiausiai pats pražūva?

Džiaugsmai ir rūpesčiai

Argi ne taip, mieloji? O dabar paklausyk. Negyvėlių namai — bjaurus silikatinių plytų pastatėlis, visuomet aklinai uždarytais, iki pusei baltais dažais nuteptais langais. Aiškiai per mažas visiems miesto negyvėliams sutalpinti, neatitinkantis bent pusšimčio būtiniausių sanitarijos ir moralės reikalavimų, nė nekalbant apie Dievo įstatymus.

Jis visą laiką baltavo tuoj už Pulkininko ir Rikardo — mėsos pjaustinėtojo — daržų. Ir nė vienam nė truputėlio nekliudė. Nors abu tiu lieknas peštynės — vaškinis, išpurtęs Pulkininkas ir tamsiagymis sangvinikas mėsininkas — puikiai žinojo, kas dedasi dienąnakt už tų baltų sienų, kokie sunkvežimiai ir autobusai įrieda ir išrieda pro surūdijusius vartus.

Jiems tai buvo nė motais — Pulkininkas rūpinosi moralės dalykais nenuoramos Aurelitos tiu lieknas peštynės po savo grindimis, o Rikardo nė tai nerūpėjo —jis tik suko galvą, kaip čia išnešus kuo daugiau ir kuo geresnės mėselės pro kombinato duris.

Tiesa, daržų galus, kurie rėmėsi tiesiai į morgo tvorą, jie buvo — nė nesitarę! Į Negyvėlių namus žvelgė ir vienas Aurelitos Bonopartovnos namų langas — vonios. Kartą, mudviem besimaudant, Aurelita netikėtai išlipo iš šito ankšto baseino, ir aš jau galėjau ištiesti kojas ir plūduriuoti vienas. Palikdama šlapias pėdas, ji priėjo prie lango, delniuku greit brūkštelėjo per aprasojusį paviršių ir užsiėmė burną, tarsi kuo paspringusi.

Tada neatsigręždama pamojo man — eikš, eikš! Žvelgiant iš vonios, tie baltai užtepti langai nė kiek nebekliudė stebėti, kas dedasi viduje: ant cinkuota skarda apkalto stalo išvydau svorio metimo piramidė, kaip ir mudu su Aurelita, lavoną praskrostu pilvu. Stovėjau už Aurelitos nugaros, laikiau ją apkabinęs, bet ji vis tiek drebėjo.

Drebėjo, o nuo lango nesitraukė, plėšte nebūtum jos atplėšęs! Tikriausiai dar jaunas vyras, pamaniau, nors jo veido nesimatė. Bet man pasirodė, kad įžiūriu melsvą tatuiruotę ant jo dilbio. Įjuodusius padus abu matėm aiškiai, šalia kūno ramiai gulinčias rankas, pasitraukus vienam iš dviejų skrodikų, pasirodydavo ir genitalijos — šviesa ten buvo skaudžiai ryški Einam, einam, gana, sukuždėjau, bet Aurelitos nagai, sulindę į palangę, neatsileido, ji stovėjo sustingus, tylėjo ir ryte ryjo akimis ryškiai apšviestą plotelį anapus neplačios gatvės: du stambūs vyrukai baltais chalatais kartais grįžtelėdavo į savo praskrostą klientą, kažką jam tarsi padarydavo, tada vėl nusisukdavo į užtepliotą dažais langą, greit kažką įsipildavo į menzurėlę, išgerdavo, raukėsi ir čiupdavo kriaukšlę Net nežinau, kiek tai užtruko — mūsų stebėjimas ir tas jų ciklas: skalpelis, menzūrėlė, kriaukšlė Aš vis dėlto nepašiurpau, Tūla, tiesa, pasijutau dar menkesnis, bet po tos bemiegės ir vynu užtvindytos nakties man rodės, kad jau niekas man nebaisu ir nebjauru.

Tik Aurelita nedavė man miegoti — vyno taurė barškėjo į jos dantis — vėl nuvedžiau ją į vonią, pastačiau prie lango ir parodžiau į tamsą: žiūrėk, ten jau nieko nebėra.

Jį išvežė. Tai tuoj atveš kitą, šnabždėjo ji, palauk. Ne, atsakiau, jie irgi turi pailsėti, einam miegot. Bet užmigti nepavyko, kiekvienas bilstelėjimas, kiekviena praūžianti mašina varė ją iš proto, ji be perstogės klausinėjo: tai ir mus taip? Ir mane? O juk pati, tarsi kažkieno pastūmėta, išlipo iš vonios ir iškart nutykino prie to lango.

tiu lieknas peštynės svorio netekimas davis ca

Kas ją stumtelėjo. Tūla, kaip tu manai? Kaip tu gyveni ten, po žeme, virš žemės, aukštybėse, kur plevena tavo siela? Ar galėsi man kada nors papasakoti, ką tu pajutai vos numirusi?. Ir pro Negyvėlių namus aš prasklendžiau tą naktį, kai apsvaidžiau tavo besiilsintį kūną alyvų žiedais. Žvelgdavau nuo palubės į tavo plokščią, virpantį kūną, tamsesnes slėpsnas, baltas kaip parafino žvakės kojas, klausiaus, kaip tu alsuoji, vertiesi ant kito šono ir sudejavusi nežmogaus balsu, be garso raudi per miegus — ne savęs, ne manęs, ne dar ko nors, o tik susapnavusi Kam tu paistai tokius niekus, Tūla?

Ir ar tikrai tu turi bent vieną bičiulę? Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, iš Olandų, Vasaros ir Rudens gatvių miškų — niekas manęs nebūtų išleidęs, bet aš šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdaužtą stoglangį pakildavau virš miškingų kalvų, virš trianguliacinio bokštelio ties Drugelių kapinėmis ir padaręs lankstą pašėlusiu greičiu nerdavau į tavo menką būstą. Išvydęs svetimus batus prie tavo durų, cypdavau paukščio ir žvėries balsu, nebegalėdamas prasmukti pro užtamsintus langus ir uždarytą orlaidę Kartą aš nutūpiau pailsėti ant aštuoniakampio Bekešo bokštelio, sušnarėjęs sparnais išgąsdinau apačioje gulėjusią po kareiviu moterį.

Kareivis keikdamasis pasikėlė, sviedė į mane grumstą ar akmenį Jie veliasi į plaukus! Kareivis ją bandė raminti, vėl lenkė į žolę, bet ši nesidavė: einam, einam!. Kai jiedu pradingo, aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais apkritusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą tiu lieknas peštynės, draudžiamųjų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno gyvenimo, bet vis tiek besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą, ir jau suvokiau: esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnosparniu, kurio arba nekenčia, bijo, arba visai o visai nepažįsta!

Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolatos saugotis ne tik žmonių, bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų. Slapstytis nuo saulės ir žvaigždžių, nesirodyti net prieblandoje nei tau. Tūla, nei skaisčiaakėms moterims iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės, kur mane sumuštą, kruviną vieną naktį atvežė mėlynas furgonėlis; jie išvilko ir paguldė mane lauke prie priimamojo durų — tokie patys mėlyni milicininkai, o skaisčiaakės nuvilko mane į karboliu dvokiantį koridorių ir paliko: girtas!

Palaimintos tos naktys, kai atskridęs aš galėdavau stebėti tave. Tūla, vasnoti sparnais kad ir prie uždaryto lango, žiūrėti, kaip tu įnirtingai mezgi, ardai tą mezginį ir iš naujo mezgi kažką baisaus ir niekad nepabaigiamo, paskui staiga susijuoki, įsipili atvėsusios arbatos, atsistojusi užsikniaubi ant palangės ir į nučiurusį sapnų sąsiuvinį įrašai kelis padrikus sakinius Ar sapnavai kada nors atlėpusias, plačias mano ausis, mylimoji, pelės snukutį ir kibius kojyčių nagus?

Ak, kaboti galva žemyn irgi menas, ir dar koks, patikėk!. Numestą ant kėdės — tai aš atnešiau tą kėdę! Apie ką tu galvodavai tais vienišais vakarais. Ar krustelėjusi per miegus pajusdavai mano artumą? Bet pagaliau tu užmigdavai tiu lieknas peštynės kostelėjusi, — palubėje ar už lango tuomet trumpam užsnūsdavau ir aš — jautrios žvėrelio ausys pagaudavo tavo plaučių šniokštimą, ūžiančius bronchus, kraujo gausumą smilkiniuose, girdėdavau, kaip skurdžiai vakarienei išgertas kefyras plaukioja tavo melsvose žarnose — dar labiau rūgstantis ir vis tiu lieknas peštynės Ir aš mačiau, kaip tas stambus, jau plerstantis vyras įžengė pro duris, nuščiuvo išvydęs blizgančią virtuvę, nukratė savo nukleiptus batus — jis visas dvokė fermentais ar kokia kita savo paslaptingos įmonės produkcija, — atsikimšo apyniu kvepiančio alaus butelį, iš gurklio visą išgėrė, gardžiai atsiriaugėjo, o tada jau su nuostaba pažvelgė į tave, Tūla, — viską aš regėjau!

Klausyk, vaikuti, švogždžiu balsu ištarė jis, tavo šeimininkas, mano sūnus jau suaugęs, tuoj jį paims į kariuomenę, ar nesumetus mums Ir nutilo, užsičiaupė — taip tu į jį žvelgei. Nu, dovanok, sumurmėjo, aš, matyt, ne tuo adresu Kvatojai tu tik vėliau, cypei net iš juoko, pasakodama apie šitas piršlybas savo bičiulei, gal tai pačiai, kuri kraunasi nakčiai į lovą virbalus ir neskaitytas knygas.

Neretai pakabodavau tavo kambarėlyje iki švintant, bet niekad nesulaukiau valandos, kai tu jau keliesi, — su aušra per kalvas ir slėnius skubėdavau atgalios į Olandų gatvę, šmurkštelėdavau po plona antklode ir vėl virsdavau Antrojo skyriaus ligoniu apie tą skyrių aš tau dar papasakosiu, Tūla!

Ne, ne, toks aš dar nebuvau — dar juokinga man būdavo klausytis svaičiojimų rūkomuosiuose, prausykloje arba gurkšnojant karštų kaip liepsna juodų stiprių arbatų — įkaitęs emaliuotas puodelis eidavo per rankas — taip įkaitęs, kad kiekvienas spėtų išgerti ne daugiau trijų gurkšnelių Tada ir prasidėdavo kvapų gniaužiančios bepročių istorijos, — kiekvienas išminčius mielai jų pasiklausytų!

Arba šalia benamio senučio su užkalkėjusioni vainikinėm arterijom ir žilo alchemijos magistro Kokie jie visi buvo fantastai ir nuostabūs pasakotojai!. Tik išlėkdamas nakčiai pas tave aš bent trumpam pamiršdavau visą šią rutiną, spalvotas ir baltas tabletes bei preparatą, vadinamą MGB ar panašiai: žinai, jie suleidžia vaistus į veną ir akimoju išeinamoji anga taip užkaista, kad, rodos, iš jos tuojau parūks dūmai, bet po kelių sekundžių viskas praeina, organizmas sustiprėja — taip gydomi dauguma lengvesniųjų pamišėlių — jie vis tiek nuolat alkani, nuolat nori rūkyti ir amžinai niurzga, kad jų niekas nelanko ir nenori iš čia išrašyti.

  1. Draugė sako kad jai reikia mesti svorį
  2. Geriausi svorio metimo patarimai nuotakoms
  3. Ir aš noriu pasveikinti su šeimos pagausėjimu!
  4. Пауза.
  5. Сознание нехотя подтверждало то, о чем говорили чувства.
  6. Vaikinas nori kad draugė numestų svorio
  7. Svorio netekimas el pašto šlamštas

Drauge su šia lektūra aš pamažu sugrįžau į savo vaikystę, jaučiausi ten visai neblogai, man patiko ir rytietiškų pasakų pabaigos, ir Kiplingas. Dabar prisimenu net jo vardą — Rudyard'as. Jį skaičiau net keliskart iš eilės — naujų knygų čia veltui niekas neduodavo, teisę keisti knygas ligoninės bibliotekoje reikėjo pelnyti — ją įgydavo tik drausmingiausi ir uoliausi ligoniai, o aš jau turėjau dvi pražangas — rūkiau ne tam skirtoje vietoje — laiptinėje ir keliom minutėm pavėlavau į visuotinį ligonių ir personalo susirinkimą Kiti mano nelaimės draugai, kuriems jokia lektūra jau seniai neberūpėjo, arba slapta pliekdavo tiu lieknas peštynės, arba krizendami vaikštinėdavo po parką su kokia jauna gražia beprote.

Beveik visos beprotės buvo dar jaunos — siuvėjos ir studentės o gal tik man taip vaidenos? Irgi beveik visos. Neretai matydavau, kaip tokios smagios porelės popiet suka į kalvotą pušyną, dingsta tarp žemų drebulių ir eglaičių Už tokius dalykus daktarai gan griežtai bausdavo abiejų lyčių ligonius, viešai gėdindavo juos, bet jokios bausmės neįstengė jų sulaikyti nuo malonumų — jau sakiau, knygų jie neskaitė, o prie injekcijų — net aminizino!

Vieną vakarą — kiti jau buvo atsigulę — ir pas mane atėjo lankytojai — tavo brolis ir jo ilgšis bičiulis, tas, kurs mėgo plikai skustis makaulę ir želdintis vešlią barzdą. Tas, kurs tapė Taškento turgų ir skelbėsi esąs ne tik Vaitiekūno, bet ir Šagalo mokinys.

Rotveilerių - Džiaugsmai ir rūpesčiai - Bone

Ir jis būtų puikiausiai tikęs į mūsų kompaniją, kai tai pasakiau, jis tik sulinksėjo plika galva ir nusikvatojo.

Buvo be galo arogantiškas ir daug tikėjosi iš ateities — visai netolimos. Sėdėjom remontuojamame ligoninės garaže, paskui užsukom į pavėsinę parko krašte. Ir šįkart jis neminėjo tavęs, ir aš neminėjau. Tu parėjai ne viena, tiu lieknas peštynės tą baltablakstienį litografą ir fotografą, pasaulinio garso vyrą žalio pliušo kelnėm — jo fotografijos apkeliavo Aziją, Karibų baseino šalis, pabuvojo netgi Nepale — maldos malūnų, lamų ir vienuolynų krašte.

Šikšnosparnių ir lėtai krešančio kraujo krašte. Judu stabtelėjot prie laukujų dvivėrių durų, plėšri žvėrelio burna išsiviepė, o paukščio širdis pasiryžo skrydžiui — ji plėšė krūtinę, tuksėjo kaip mažytis motoras, įstengiantis sukti popierinį malūnėlį ir įžiebti naktinę lempą.

Atsispyriau ir kūnu išdaužęs orlaidę spėjau įkibti į skliautą jums dar neįžengus, dar nežinojau, ką darysiu Vynas varė mano sparnus, vynas tukseno šikšninėse sparnų plėvės nerviūrose — plėvė paraudo, gal net nusidažė purpuro spalva: toks buvo tavo brolio atneštasis vynas, toks buvo ir mano kraujas, jis dar nekapsėjo, dar ne. Kabojau žemyn galva ir vis labiau svaigdamas siūbavau.

Argi aš jums rūpėjau! Kalbėjot trumpais sakiniais, tu paminėjai keletą pavardžių, baltablakstienis prašneko apie stebuklingą netvarką tavo kambarėlyje, priėjo prie mano kėdės su permestu per atkaltę chaki sijonu, plonais baltais piršteliais pačiupinėjo karmino dėmę ir šyptelėjo — kaip aš jo nekenčiau!

Bet tik siūbavau — tu pradėjai rengtis, jis dalykiškai tvirtino štatyvą, kabino atsineštas lempas, o tu jau gulėjai ant čiužinio su atgabenta iš jo dirbtuvės pseudoispaniška suknia.

Viena lempa plykstelėjo netyčia man tiesiai į žlibias akis — nekenčiau tos šviesos ir jo, svetimkūnio šiuose namuose, kvartale, o gal ir visame mieste. Tu blausiai šypsojaisi. Pasitraukiau į šalį, tiu lieknas peštynės netrukus ir ten mane pasiekė žilpinanti šviesa. Juk žinojau, kuo viskas baigsis, visas šitas meninis seansas! Dėsningai ir pakiliai, nuobodžiai ir tyliai.

Iš pareigos, iš nykumos, iš tariamo padorumo ir nenoro vienai gulėti tamsoje. Kol judu pneumonija šalutinis poveikis svorio netekimas vengrišką vermutą, aš suspurdėjęs pakilau ir apverčiau vazonėlį su snapučiais, kurį neseniai buvo atnešusi toji epizodiška ir egzotiška tavo tariama bičiulė, — snapučiai vyto, sauso, bet tebestovėjo pamiršti ant plačios palangės.

Ir tik tada. Tu tyliai gaikčiojai iš siaubo, o jis tvirtai sučiupo mane už pakarpos, suėmė man skraidyklę glebiomis rankomis ir šlykštėdamasis išmetė pro orlaidę. Dar girdėjau, kaip tu kūkčioji, kaip piktai jis tave bando raminti. Nuskridau į seną gluosnį anapus tiltelio — tupėjau ir laukiau. Ir sulaukiau — albinosas tučtuojau išėjo: ranka sutvarstyta, žingsniai pikti, dužūs.

Niekad niekad! Kambariūkštyje užsikniaubei ant stalo, bet juk neverkei, aš mačiau. Užmigai neužgesinusi šviesos, neužtraukusi praskydusios medvilninės užuolaidos. Nuplasnojau į pakraigę ties lietvamzdžiu ir prisiminiau tą vakarą, kai grįždami iš Užupio per dengtąjį tiltelį radom ant jo negyvėlį, jauną dar vaikiną.

Jis tikrai buvo jau nebegyvas, kraujas ant kaktos tikrai sukrešėjęs, o rankos atmestos į šalis visai kaip paveiksluose ir kino filmuose — tai tik vėliau aš apie tai pagalvojau. Kodėl mudu tuomet pasukom dengtuoju? A, rodos, nutarėm užsukti į Bernardinų bažnyčią — restauratorių lange ten dar tebedegė šviesa — norėjau tau parodyti medines stovylas. O gal dar norėjom užsukti į kokią kavinę?

Juk ėjom tiesiai į tavo kietą guolį — čiužinį, užmestą ant raudonų skylėtų plytų, paremtą dėžėm ir lentgaliais, — o nesitarę pasukom dengtuoju tiltu. Švietė tik tas vienišas restauratorių langas, jis mane tikriausiai ir patraukė.

Pasilenkiau, negyvėlio akys buvo atmerktos. Kažkodėl pasodinom jį, atrėmėm į turėklus. Jo galva nusviro ant krutinės. Niekuo negalėjom jam padėti — ant kalno stovėjo morgas, bet Nuėjom vis spartindami žingsnį, nebeatsigręždami, susiėmę už rankų Rytą jo jau nebebuvo: vos švintant išėjau į kiemą ir iš tolo pamačiau — ne, nebėr.

Grįžau drebėdamas į tavo guolį — visą naktį gulėjom tvirtai apsikabinę, nemiegodami, irzlūs, gaužiami kaltės; vis dėlto nenoriu vadinti tos graužaties sąžine. Ne sąžinė mus graužė — šalta, gliti baimė.

Anuomet, stebėdamas skrodžiamą vyrą. O tu, Tūla, taip tirtėjai, taip kalenai dantimis, jog aš prisiverčiau pažadinti Petrylą ir paprašiau stiklinės vyno — žinojau, nakčiai jis beveik visuomet pasistato prie lovos butelį, kad nubudęs galėtų tučtuojau prisikliukinti stiklinę ir vėl nugrimzti į girtą miegą.

Bet ir vynas maža tegelbėjo — tavo tirtėjimu užsikrėčiau ir aš: netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos neklaustas Rytą aš lydėjau tave į darbą pro vienuolyną, pro žuvies ir batų krautuves, kad tik nereikėtų eiti nė vienu tiltu.

Prie apvalaus stalo Užupio duoninėje gėrėm prastą, karčią kavą — į darbą tu visai nesiskubinai. Tiesiai pasakysiu — savo darbo tu nemėgai, nemokėjai jo dirbti, o ir nenorėjai. Viskas tau ten buvo nemiela. Ilgai laukėm autobuso, o kai jis atvažiavo, tu nelipai — mačiau, kad nenori niekur eiti, laikeisi įsitvėrusi mano rankovės, žiūrėjai į laibus Misionierių bokštus šaltam rūke ir tylėjai. Myliu tave, sumurmėjai ir įbedei noselę į mano išsipešusį iš puspalčio šalį. Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi, pasiklysi mieste, prasmegsi pamiršto uždengti vandentiekio ar dujotiekio angoje ir tiesiog ištirpsi rūke.

Susikibę iki vakaro klaidžiojom po nedosnią rudens šviesą, o vakare Petryla padėjo ant stalo vakarinį laikraštį. Vo, bakstelėjo jis gelsvu pirštu, ant to tiu lieknas peštynės Rašė apie vakarykštę žmogžudystę, kažkas prisipažino. Tu sunkiai atsidusai, o Petryla kvailai pajuokavo: Ką, palengvėjo? Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum.

Džiaugiausi kiekviena su tavimi praleista akimirka. Akimirka — jau tuomet vokiau, kad kiekviena, — iš kur gi vėliau būčiau viską taip gerai atminęs? Tokių žmonių kaip tu, Tula, aš dar niekad nebuvau sutikęs — drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. Tiesa, žmonių, kalbančių kimiu, dusliu balsu, aš gal ir buvau sutikęs, tik niekad tokių tylenių ir flegmų nemėgau, jie man atrodė amžinai prisiriję raminamųjų, vaikšto pusiau sapnuodami, niekur nesikiša, o jei ir kišasi, tai tik ten, kur jiems visai nederėtų Stebėjausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas, piktoka ironija, ir kaip tu nuoširdžiai moki stebėtis — buvau ir pamiršęs, kas yra nuostaba.

Žavėjo netgi tavo nusišnekėjimai, naivus tikėjimas, kad mudu tiu lieknas peštynės neatsitiktinai Taip, tvirtai galėčiau pasakyti — prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau priminti tau tūkstančius panašių, pačių banaliausių smulkmenų Štai, važiuojant į Belmonto pusę. Pasaulis nei nušvito, nei sutemo, bet šviesa buvo pastovi, kaip ir toje kraupiai išbalintoje patalpoje, kuri dvelkė amžinybe Jak brac eco slim hell.

tiu lieknas peštynės svorio netekimas bel oras

Viską aš prisimindavau, kabodamas žemyn galva virš tavo menko guolio. Ir tik tuomet, tą vakarą, kai aš tavęs neberadau, kuo aiškiausiai stojos prieš akis diena ir valanda. Nejau nematai, kaip ji į tave žiūri?!

Tiesa, jau seniai nebeskirstau jo nei 5 etapus, nei į periodus ar dar kaip nors. Iki sutinkant Tūlą, taip buvo jau kokius metus. Anksčiau, ko gero, ir aš pats būčiau tokiai akcijai pritaręs, kaipgi! Tik ne tada. Jai prasidėjus iš visų plyšių, skylių, iš šiluminių trasų ir avarinių namų pusrūsių eiliniai ir jų viršininkai, padedami uolesniųjų piliečių — dažniausiai moterų pensininkių ir veiklos ištroškusių atsargos karininkų — tarsi tarakonus ar svirplius krapštydavo visokiausio plauko bėdžius, nelaimėlius, pavargėlius, klipatas, paleistuvius, girtuoklius — tiesa, girtuokliai jie buvo visi!

Lengvai galėjau pakliūti į tą kontingentą. Mane dar traukė prie stabiliai gyvenančių žmonių, tik dažniausiai jie man niekuo negalėdavo padėti: patys gyveno ankštai, taupiai, ėdami ir kontroliuojami žmonų, varginami viršininkų, o tie, kurie buvo visko pertekę, patys žinot, kaip prisimerkę, su kokiu nuoširdžiu pasidygėjimu žvelgia į apibrizgusius klešnių galus ir nukleiptus batelius.

Beveik kaip Domicėlė prieš dvidešimt metų Daug vėliau, kai mano reikaliukai gerokai pasitaisė, kai jau įstengdavau ironizuoti pats save, prisiminęs anuos žavingai niūrius laikus, neretai tik šyptelėdavau ir sumurmėdavau: vivere pericolosamente! Žinojau net, kad kitados tai buvo mėgstamiausias Benito Mussolinio posakis — gyventi pavojuje!

Tikrai, gatvėje gyventi buvo pavojinga — nuolat pavojinga. Teisybė, ir anuomet man toptelėdavo: reikia dingt iš miesto! Išvažiuoti, susirasti gultą ir darbą kokioje eiguvoje, miškų ūkyje ir kaip nors verstis toliau — kaip, deja, nežinojau.

Šias mano svajas rafinuotai, netgi su nesuvaidintu patosu, greit išsklaidė toksai tiu lieknas peštynės — visko kandęs plunksnos žmogus metaliniais dantimis, su rausvu randeliu virš antakio.

tiu lieknas peštynės ar galite numesti svorio per 11 dienų

Žurnalistas profesionalas, apybraižos — meninės! Tai pirma. O antra, kam tu ten, miške, toks klipata reikalingas? Jis prunkštelėjo alum: — Aš tau pasakysiu Dieną gal ir pagenėtum iš durnumo ar užsispyrimo. Dvi gal.

Trečiądien kirvuko nepakeltum, broli mėlynas! Miškas ten! Ne tokie gaigalai iš klumpių virsta. Jei tiu lieknas peštynės, šiaip atvaryk kada pailsėt. Turiu tokią papuvusią sodybą Kada nors. Jis numojo ranka ir dar paėmęs alaus įsileido pasakot apie savąją, žurnalistiškąją, virtuvę — irgi kupiną pavojų, kaip ir mano valkatiškas gyvenimas. Kaip jis vienas buvo paklydęs dykumoje — tik ketvirtą dieną priėjęs aūlą ir ten vos neapsivedęs!

Kaip dvi dienas su fotoaparatu pasaloje tykojęs brakonierių, paskui — juodųjų gandrų Kaip su juo už karštą straipsnį bandę susidoroti autoinspektoriai: kulkos, supranti, kaip antys — pašvilpt virš galvos!

Ar tas alus jam taip mušė į galvą, ar jis žūtbūt panoro mane apstulbinti? Štai iš savo miškų akimoju persikėlė į Kaukazą: jis, girdi, pasidaręs skraidyklę, negavęs čia leidimo, tad nusibeldęs net į Gruziją. Tu klausyk! Suku virš tarpeklio, nutupiu ant nuogų uolų, žemai pragarmė!. Jie vis tiek mane persekioja, gal kažkuo kitu palaikę! Visa laimė, sumuštinių buvau įsidėjęs Tiesa, Benito Mussolinis buvo fašistas, bet ir šitam narsiam žurnalistui puikiausiai būtų tikę tie patys jo tiu lieknas peštynės — vivere pericolosamente!

Savo šakas šitas vyras jau buvo nugenėjęs, pirštai ir nagai niežėjo ilsėdamiesi plunksnos! Bet kas, girdi, ją išleis!? Nebent po jo mirties! Aiškiai graudinosi šitaip šnekėdamas, todėl ir raukėsi, kilojo antakius, žvelgė man tiesiai į akis, o aš jau mąsčiau: temsta, lynoja, kur šiąnakt reikės pasidėti?

Gera, aišku, čia dykai su tavimi plempti alų, klausytis gražių pasakų, bet kur nuneš kojos? Vis žvarbiau toje aspirantų palėpėje, nors žiemos šiemet kaip ir nebuvo Kovo pradžia; liūdniausia, kad kojos nuolat šlapios, nosis bėga.

Mudu nuoširdžiai atsisveikinom: jis per kalniuką nudrožė į savo traukinį, o manęs lemtis vėl pasigailėjo — iš po žemių išdygo senas džiazo mėgėjas, bičiulis iš Almae Matris laikų. Mykdavo kažką neaiškaus. Jis irgi buvo beveik toks pats vargeta kaip ir aš, užtat turėjo mažytėlaitį kambarėlį netoli klinikų — jame tilpo gultas, stalas ir stirta knygų, plokštelių, senukas jo magnetofonas ir keli tetos paveikslai, teta buvo garsi.

Raštingas žmogus, meno žmogus, kas be ko. Tykus girtuoklis, truputėlį šelmis. Jau ir anuomet buvo įnikęs į vyną, kaip ir visi tikri džiazo mylėtojai. Ilgas, gražus pavadinimas!

Ir iš tikrųjų kažkas panašaus — švytintis Kęstučio šalmas, suklupę barzdoti rusai; kai į tą pusnišę užeidavo saulė, viską galėdavai atpažinti. Aš dažnokai ten užsukdavau. Bet ne tik aš. Bet kuratorius tik lingavo galva — uždažyk tu tą šūdą, vyruti, kam čia tau reikia!

O ir istorikai nesutiktų — Kęstutis su rusais beveik nekariavo, jam rūpėjo Vakarai Tai ką paišyt? Žalgirio mūšį, supranti? Ir patylėjęs, greit: Arba Stalingrado! Bet toji freska, atrodo, išliko, tik atsikėlęs gyventi brolis įstūmė, įgrūdo ten tridurę spintą — kada nors anūkai apstulbs! Taigi girtuoklis su namais ir šiokia tokia socialine padėtimi. Kai šitaip pasakiau garsiai, jis sukrizeno. Visai kaip anais laikais — freskų ir džiazo. Etikečių redaktorius žaislų fabrikėlyje, irgi žurnalistas mat.

Ko taip džiaugiasi išvydęs mane? Taip gyvendamas visuomet pasidarai įtarus, niekuomet nelauki gero. Ogi šiaipsau, nusišypsojo, pamačiau tave pro troleibuso langą ir išlipau. Kartais, išsišiepė jis, antai, aštuntas rieda!. Tikrai, kaip aš čia net nepastebėdavau. Jis kumštelėjo man į šoną — einam? Vežėsi atgavęs tiu lieknas peštynės palaidotą skolą ir troško paūžti. Pripirko pas Sonią balto romo, raudono vyno, net cigarų ir raudonųjų ankštinių pipirų — visuomet buvo linkęs į egzotiką.

Kai atrūkom taksi į Klinikų gatvę, niekas ten mumis, aišku, neapsidžiaugė, nekrykštavo, bet ir nekliudė jo kišenėlėje gerti romą ir šilumoj traukti dūmą.

Niekas, net brolvaikiai. Gal ir dar kuo buvo pranašesnis, tik nesigyrė. Ką gi, ne jo mada. Vargu ar jis jas bent kiek nutuokė, bet vis tiek perrašinėjo! Kai nusišypsodavo, veide atsirasdavo tūkstantis raukšlyčių, bet man rodos, kad jis jau jaunystėje — ankstyvojoje jaunystėje, dar nė dvidešimties nesukakęs — buvo raukšlėtas; kitaip nei seniai, bet vis dėlto raukšlėtas, bent jau kai šypsodavosi, o šypsodavosi jis beveik visada.

Net ir didžiai krimsdamasis. Didžiuma mūsų bendraamžių jau seniai buvo įveikę savo kliūčių ruožus — kritę nuo žirgų, taškęsi ir voliojęsi purvyne, pardavę ir vėl pirkę mašinas, įsitikinimus, pažiūras, seniai metę rašyti eiles, muzikuoti, tapyti arba iš šitų menų pelną gražius pinigus. Dabar, dar sukaitę nuo jojimo, lenktynių įkarščio, kratymosi, klastingų viražų ir smūgių, jie jau pelnytai ilsėjosi retalapių lauramedžių ūksmėje, gėrėosi savo pačių ištverme, gajumu, mokėjimu gyventi, kurį patys nė truputėlio nesidrovėdami vadino žaibiška mutacija.

Nieko nė nepridėsi. Tik mano manymu ir jie būtų galėję pakartoti — vivere pericolosamente! Tik, žinoma, visai kitaip nei aš šitoje bičiulio batų dėžutėje prie butelio baltojo romo — Fidelio dovanos sovietų alkoholikams. Iš kur galėjau nujausti, kad jau rytoj sutiksiu tave, Tūla?

Nebuvo, bent aš neregėjau, jokių ženklų nei danguje, nei žemėje. Toli man dar buvo iki plėvėto, ausyto šikšnosparnio minkštu pelės pilvuku, toli iki kruvino skrydžio į dūžtantį stiklą. Rytą aš atsikėliau ir nė nežinojau, kur dabar eisiu.

Niekuo negaliu padėt, sakė man kišenėlės šeimininkas, gauruotas laimės kūdikis, pats matai Jis sakė tiesą, pasiliekančio gyventi tiesą, nors buvo toks pat liumpenas kaip ir aš. Tuo skaudžiau. Jis tylėjo susigrūdęs rankas į kišenes, ūmai pasiryžęs suteikė vienkartinę negrąžinamą dešimties rublių paskolą ir netikėtai pasakė: palauk!

Grįžo tuoj pat iš brolio nukniaukęs butelį prasto vyno, kurį mudu akimuoju išgėrėm tiesiai iš gurklio.

Dabar eik, eik, stumtelėjo jis mane į duris, eik! Dešimties rublių rausvas banknotas su Lenino profiliu buvo gan rimtas pinigas, o man — tikras turtas šitą sekmadienio rytmetį. Juk jau žinojau kur eiti ar burnočiai padeda numesti svorio ogi į šilumą ir šviesą! Žinojau, sekmadienio priešpietėm ten renkasi sumurę pagiringi menininkai, su žmonom dar nespėję susitaikyti inteligentai, nesiskutę, riebaluotais plaukais gatvių artojai — gana nyki, bet neįžūli, netgi diskretiška publika.

O, šilumą čia randa netgi oresnieji kaimynystėje įsikūrusio beprotnamio klientai, tie. Vos keli žingsniai! Štai klinika, kur berniukas tiu lieknas peštynės trejetą metų gimė, antai pieno mišinių virtuvė, iš kurios nešiodavau jam buteliukus su tyrėm ir varškėm Ne, čia tik tasai rytinis vynas kaltas, antraip niekaip nebūčiau pasukęs į tas fanerines bendrabučio duris šalia tualeto O ir ko?

Stebėtis, kaip jai puikiai sekasi gyventi be manęs ir tūžti? Graužti nagus, kad netekau to, ką turi beveik kiekvienas? Ne, čia kaltas tik tas butelis klasikinio rašalo iš neliečiamų mano bičiulio brolio atsargų — krovikui ar santechnikui.

Ne, svarsčiau eidamas, ne dėl to mudu taip negražiai išsiskyrėme, kad tu susiėjai savo likimą su kompartija, tą ryšį aš dar būčiau kaip nors iškentęs! Ir ne dėl to turbūt, kad grįždamas paryčiais iš savo budėjimų keliskart kaktomuša tarpdury susidūriau su garsenybe — seniai nebepajėgiančiu tapyti peizažo ir akto genijumi barzdyla Romanu Būku!

Na, gana! Būkas, Būkas! Pasiimu skrandutę, metu akį į vaiką ir dingstu kaip dūmas. Niekuo aš jau nebegaliu jiems padėti, visiškai niekuo. Ir jiems nereikia mano pagalbos — jokios! Jau iš tolo išvydau vos pravertą langą — namie. Dar neišvykę abudu į partinius mokslus Piteryje. Žinoma, partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš. Partija mat nepalyginamai turtingesnė ne tik už valkatas, ne tik už tą vyną nuo artimųjų slepiantį brolį, bet net ir už tuos gruzinus bei armėnus, prekiaujančius gvazdikais, arbūzais, prezervatyvais ir netikru auksu Ką aš čia paistau, reikia susiimt, morališkai pasiruošt, jeigu jau peržengiau šitų namų slenkstį!

Štai puikiai pažįstamas nykus vestibiulis, antai ir Katerina Filipovna, budėtoja, užmetusi savo tikrai galingą biustą ant barjero. Net nemalonu prisiminti: juk tai pas mane tiu lieknas peštynės užgriuvo girtas kino mechanikas Leonė, ką tik nupirkęs savo maitinančiai žmonai pientraukį — pirmukart išvydau tokį keistą prietaisą!

Tai jis žvengdamas lindo su tuo pientraukiu prie Filipovnos kalnų, spaudinėjo raudoną kriaušę — rezervuarą, o ir ši krizeno, raudo, neva gynėsi, pakutenta garbaniaus Leonės dėmesio Užtat kaip paskui plūdosi ir skundė mane visų bendrabučių valdžiai — dimisijos majorui Grigorijui Sikinui ir jo dešiniajai rankai turkui Zijai Achatovičiui Išvydusi mane, Katerina rūgščiai šyptelėjo, bet nieko nesakė — ši galinga matrona irgi v i s k ą žinojo!

Arba beveik viską. Mano ekspati buvo iš tų ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas.

How to Build Innovative Technologies by Abby Fichtner

Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, — amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos.

Dar — mano tiu lieknas peštynės kalbų, kad toji partija pati padvės Jau koridorėlyje išgirdau kimius balsus, sklindančius iš to kambario, o iš po skudurinio kilimėlio prie durų.

O dar dažniau tik žiūrėdavau, kaip vikriai jie landžioja šen ten, dingsta plyšiuose ir vėl kyšteli savo ilgus, kone elegantiškus ūsus — man jie nekėlė jokio patologiško šlykštėjimosi, jokių gumulų gerklėje ir panašiai.

Aha, ne vienas, net keli balsai, nagi? Ir moteriški. Juokas, krizenimas. Jau kėliau krumplius barbenti, kai išskyriau vieną balsą, pažinau jį Romanas Būkas, kresnas, tamsiaveidis genijus.

Aktai ir peizažai. Ne Tulūzas — Lotrekas, bet genijus. Parodos Skandinavijoj, Maskvoj ir Krokuvoj. Tiesa, jau praeity — gal prieš dešimtmetį. Taip, jo balsas, nesupainiosi. Kiti ten buvę, matyt, nutilo — jis vertino atidžius klausytojus.

Pats juodu juk ir supažindinau — pačiutę ir Būką, kaipgi. Virpančiais pirštais užsidegiau ilgą padrėkusią nuorūką Aš — po ledu, po ledu, į šoną! Kaip man užteko oro, kaip neprisprogau — iki šiolei nesuprantu! Galva pramušiau ledą! Paskui ant šono, nugara, vėl ant šono Ne, tam metalindančiui toli šaukia iki Būko meistrystės!

tiu lieknas peštynės 3 kg per savaitę svorio metimas

Pauzės, intonacijos, niuansai, o aš dar nematau akių, rankų Dešimt kartų girdėjau šitą nuostabią istoriją, o dabar štai, už durų, pamiršęs nuorūką, prasižiojęs dar kartą klausau, kaip jis kažkada stebuklingai išsigelbėjo žūklaudamas ant ledo ko gero, tai buvo šventa teisybė! Antrasis pasakojimas siekė dar gūdesnius laikus — tuomet naratorius tarnavo žaliakepurių dalinyje, Karpatuose, berods Cope.

Ir šitą detektyvą jau kadais buvau girdėjęs iš Būko lūpų, tik dar sodriau pateiktą — tais laikais, kai jis užeidavo pas mus tarsi šeimos bičiulis — visuomet kauštelėjęs, visuomet kandus, o vis dėlto baisiai liūdnas ir nelaimingas. Nebuvo juk kvailas, vokė, kad jo versmė jau išdžiūvo.

tiu lieknas peštynės svorio netekimas iškart po gimdymo

Sekė ją nuo pat Maskvos, — kupė ji važiavo, tokia kretanti senė, su anūke, rodos Ir šit visai netoli tiu lieknas peštynės Gribko pastebėjo, kad nuo kelio pradžios nei duonos kepalas, nei stiklainis su uogiene ant jų stalelio nė nejudinti!. Tada Gribko Jau žinojau: viršila Gribko stvėrė duoną, stiklainį, pašaukė Buką ir dar du seržantus, jų akivaizdoje perlaužė duoną, šaukštu pamaišė uogienę Senė nualpo, jauniklė puolė isterijon, o jie, Gribko ir jo grupė, savaitę lakė kaip pasiutę O juk vis dėlto nustebo!

Tik taip sugebėjo susivaldyti, taip talentingai įstengė apsimesti, kad nė raumenėlis tamsiam veide po vešliais antakiais nevirptelėjo, nė ūso galiukas. Foto pirmas maitinimas po gimdymo,tik 5 suniukai,kiti atskirti kad visus pasherti kol isiaiskinsim kas ir kaip Lavista Eina sau, matėsi, kad Hera jau "susikaupus" Laikom už jūsų šeimyną kumsčius tokioj naujoj gyvenimo patirtyje. Ramas4 HELP!!! Nuo 3 ryto,Nike!? Blin nervuojuosi daugiau nei kai zmona gimde Ramas4 Hehehe,Lavista,kiek skaitinejau tai radau kad rotveilere 14 buvo atsivedus,ir tai abejoju kad tai rekordas Lavista Oho kokia čia įdomi diskusiją Pasirodo kalės vaikavimosi guolį įrengt visas mokslas, nieko nežinojau, apie tokias "neužgulimo" apsaugas.

O jau Boniką ir Boną kaip gera matyti Aš žiūrėdama į Herą vis prisimenu, kaip visiem staigmena buvo, kaip kaimynų VA 3 šuniukus atsivedė, patys šeimininkai tik prieš kelias dienas iki vaikavimosi suprato, kad kažkas ne taip. Dėl Heros statau 11, jei tiek išvis būna Ramas4 Bonika-as su tavim,mano zmona irgi,skraido ant siurblio po du kartus per troba kasdien,Ataras tiesiog plinka ir nerandu galu,ar maistas ar cia jam stresas del Heros Na o Hera kaip nekeista labai normaliai,truputely serimasisi yra,bet tikrai nepanashus i rudeniny kailio keitima Uztenka seip nuo Ataro,jis meta plaukuosena uz abudu,atsibundu tiu lieknas peštynės jai bernas isirioglina i lova kol miegam,seriu buna ir burna pilna,nekalbant apie kitas vietas O Bona kaip visada grazuole Ramas4 Na as ir ziurau i tuos horizantaliai ileistus daigtus ir galvoju kaip cia reikes kazka tokio isburti Mano merga seriasi,baisiai,siurblys net kemsi o seip viskas tas pats,apetitu nesiskundzia,energijos stoka irgi,ligos rimtos irgi nepuola tfu tfu tfu.

Ramai ir butinai itaisyk apsauga,kad kale muistydamasi ar guldama neuspaustu mazylio. Paziurek i mano foto,tai viduje horizontaliai pritaisyta,nezinau,kaip cia taisyklingai ji pavadinti I ta tarpeli ilenda suniukas ir kale remdamasi i ji nugara neuzgula kleckiuko. O kadangi Hera sustra moteriske,reiketu apsidrausti. Seip didelis Aciu uz patarima,ir jau senai aplamai girdeta,manau ne as vienas pasiilgau bonika Gal kisuosi ne i savo reikalus,bet noreciau isiterpti As savo kalei buvau irengusi va tokio tipo guoli,kaip nuotraukoje,tik savaime aisku didesni.