George coetzee svorio netekimas,

Vitus su tokiu jaunëliu Kastanta, ðakø genë- toju, patraukë namø pusën. Neabejoju, kambariai dar labiau suniūra, kai išvažiuoju susirinkęs visas laikinas dovanas. Suokë Agota lakðtingalos balsu, o Vitus tirpte tirpo kaip vaðkas.

Stovėjome trise. Aš, Juozas ir Jurgis.

Pokalbis vyko tarp dviejų čia ir dabar esančių asmenų ir dar vieno žmogaus, rašytojo, kurio garbei susirinkome — tiksliau, jo žodžiai ir būsenos pasiekė mus per naujai instaliuotą jo sienos-stendo atspindį. Ant lentos priklijuoti įvairiausio tipo daikteliai ir nuotraukos dvelkė jo gyvenimu, ir mes mąstėme, jei rašomąja mašinėle, kaip rodos, padėta dabar prie pat sienos, būtų buvę įmanoma rašyti tai, ką tarytum tylomis ta siena diktavo.

Per skaitymus galvojau, kaip čia išsisukti, kad tik nereikėtų skaityti, nes vis dėlto suvokiau, jog kadaise parašytas tekstas yra tik kažkada patirtos būsenos materializacija — o dabar, būdama visai kitos būsenos, turiu liudyti praeities patirtį.

Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų — nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. Kai dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje. Taigi Kainas pasmerkiamas sunkiausiai, jo akimis, bausmei: jis turi tapti klajokliu, koks buvo Abelis.

Tekstas stikliuko-sekreto pavidalu stringa gerklėje ir dar prisimenant tą vasarą, kai jį rašiau — ji buvo tokia pat kaip mūsų, rašančių daugiau, negu reikia, tuštybė. Apie poeto meilę poezijai.

george coetzee svorio netekimas kūnas plonas 40

Sningant einu tamsiomis Alytaus gatvėmis, tikėdamasi užtikti viešbutį, kuriame apsistojome. Nuėjau kita kryptimi. Jaučiu, ne šitas, čia kažkoks per prabangus.

george coetzee svorio netekimas prarasti pilvo riebalus malajalam

Ačiū Dievui. Jau radau viešbutį. Įeinu — moliūgai, taip, moliūgai, viskas savo vietoje.

George Coetzee leads after day one - Vodacom Origins of Golf Final

Kambariu dalinamės su menininke, prozininke Paulina Pukyte. Ji, žinoma, renginy. Tikriausiai pažeisdama rašytojų festivalio taisykles nueinu miegoti gan anksti, ir čia apsakymas tęsiasi. Pabundu prieš šešias — svetimo miesto tamsa geriasi man į smilkinius ir nebegaliu užmerkti akių — kažkas iš vidaus jau šaukia keltis; atsikeliu.

Einu tylomis per girgždančias kambario grindis. Nusiprausiu, apsirengiu. Man įprasta keltis anksti. Rytoj turiu skaityti! Nieko negaliu padaryti, tik tylomis sėdėti kambario kampe ir nejudėti. Sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtis bandant nesujudėti, o rašytojai desperatiškai bandant vėl užmigti; ir apgailestavau, ir atsiprašinėjau, ir netgi meldžiausi Dievui, kad tik ji užmigtų, tačiau girdėjau, kaip ji vis piktai atsidūsta ir vartosi. Praeina valanda. Aš vis dar sėdžiu nejudėdama. Gal jai nejauku užmigti, kai nieko neveikiu?

Pernelyg keista, kad sėdžiu tamsoje nieko neveikdama?

Grožinės literatūros recenzija Lietuvoje XXI amžiuje: komunikacinis aspektas

Gal ką nors nuveikti? Bet pajudėti negaliu, nes pradės girgždėti viešbučio grindys. Privalau nesujudėti. Dar šiek tiek panirsiu į save. Čia rašytojų festivalis! Tušti viešbučio koridoriai. Tačiau iš kambarių sklinda įvairūs pokalbiai. Dar nemiega? Jau atsikėlė? Nesuprasi, septynios, rodos, visas viešbutis jau pabudęs. Prižiūrėtojos paprašau, gal galėtų įleisti mane į kokį kambarį ramiai pabūti. Ramiai praleidau laiką, lyg tai būtų visai ne rašytojų festivalis. Pameditavau, paskaičiau, paspoksojau pro langą.

Paskui, maloniai pabendravusi su viešbučio administracija, apdalinusi juos savo pačios darytais imbierų rutuliukais ir knygelėmis apie dvasinį tobulėjimą, užsidegusi smilkalą, spindėdama savo raudonu george coetzee svorio netekimas išėjau į Alytaus žiemą.

Toks apsakymas. Galėjau jį papasakoti vietoj skaityto apsakymo, kuris pasakoja praėjusias patirtis. Būčiau galėjusi perteikti šias, bet būtų buvę labai sunku trumpai nupasakoti sėdėjimo tamsiame kambaryje patirtį — kai tu, būdama čia, iškeliauji kažkur tamsaus rytmečio tuneliais, mintims slankiojant ore, o paskui aplankant ir apmąstymams, netgi patirtims, kurios randasi viduje, niekur nejudant ir neišeinant.

Nejaugi aš rašytojų festivalyje? Atleiskit, rašau vien apie save. O kur apie festivalį? Dieve, kokia aš individualistė.

Kad tik pabėgčiau nuo visų ir slapta mintyse išgyvenčiau apsakymą, kurio herojė esu pati… Šiaip ar taip, patenku į Regimanto Tamošaičio paskaitą apie Bitę Vilimaitę ir Romualdą Granauską. Švelniai filosofuodamas jis dėsto malonias ausiai tiesas. Visai kitaip, rodos, nei Juozas Šikšnelis suvokdamas kūrybos prasmę, kildina ją iš sakralumo ir sako, kad kūryba grąžina žmogų į jo sielos ritmą. Rodos, ir pati visada apie juos rašiau. Daiktai — kažkas, kas materialioje visatoje turi mūsų vidinių būsenų ir norų atitikmenis.

Daiktai yra, jei į juos žiūri poetas ar filosofas.

Kitaip jie tik kažkas, kas padeda atlikti funkciją. O menininkas daiktus gali matyti atskirtus nuo jų pačių paskirties. Visas likęs pasaulis išnykdavo ir aš patekdavau į tą erdvę, į kurią išties kasdien eidavau savo fiziniu kūnu — Užupis, akademija, Vilnelė. Turėjau netgi panašius kaip Tūlos kailinukus. Buvau panašiai kaip ji, Tūla, paplaukusi ir keista, bet vis dėlto gal tik įsivaizdavau tokia esanti.

Istorijos, kurios nutiko man, — įrodymas, kaip literatūros kūriniai gali paveikti tavo pačios realybę — kaip gali netyčia sutikti kažką, atitinkantį kūrinio personažą, o gal sutikti net kelis kartus, apsireiškiantį vis kitame žmoguje, ir klaidžioti kartu po Belmonto skardžius, gynybinį bokštelį nuo jo laiptų taip pat kaip Tūlai yra tekę nukristi ir susižeisti kelįUžupio gatves ir skverus, Vilniaus senamiestį… Ir išgyventi tikras istorijas, tikras — o gal visa tai buvo tik sapnas.

Jei jį užrašyčiau, gal būtų aiškiau. Bet turbūt nebegaliu užrašyti. Nes nebenoriu ten grįžti. Tiesą sakant, prisipažinsiu — dabar jau ir į Tūlos realybę nenoriu grįžti… Tegu ji ten gyvena.

  • Šiaurės Atėnai » Literatūra
  • Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai.
  • Jûs taip á mane neþiûrëkit.

Šlaistosi su Jurgiu arba viena, arba gyvena su katėmis ir paišo varnas. Dėl to niekur nereikėjo eiti. Priešingai — likti vienam kitame tarsi susikūrusiose valstybėse, kuriose telpa viskas — ir tas pasaulio skrydis, ir karai, ir nežinia, ir kosminės mįslės, ir stiklų skimbčiojimas.

george coetzee svorio netekimas vidurių užkietėjimas trukdo mesti svorį

Paskui galų gale ir jiems ateina laikas išeiti — į blausų kovą, į vaiskų, nepakartojamą udiliv svorio kritimas, kurio dangaus fone tirpo pastatai ir žmonės, ir jiems beliko atsispindėti balose, tapti atspindžiais tirpstančiose pusnyse.

Nuo čia prasidedantis grįžimas į suspaustos širdies zoną. Ir paskui vėl gydymasis meile; ir taip be perstojo. Pasaulis jų negalėjo ilgam sužeisti, nes jie turėjo vienas kitą, vienas kitu nusiplaudavo žaizdas. Galiausiai atiduodavo skausmą vietoms, erdvei, kuri juos supo, — daiktai, Užupis, Vilnelė galiausiai virto jų ryšio išraiška, jungiamuoju audiniu.

Kunčinas viską įkelia į tekstą — tiksliai nurodo konkrečias vietas. Ir tai tampa tartum dokumentu, įrodančiu, kad viskas buvo. Teksto vietose ir aš leisdavau liekninantis fakeaway — vaikštinėjau, sukau ratus, tyrinėjau žolynus, šlaitus, bandžiau apčiuopti baltą pastatą Malūnų gatvėje, lygiagretų upei, fasado baltumą, žydrumą, baltą raudonį išspinduliuojantį į Bernardinų bažnyčios stogus ir sugeriantį jų šviesą, tolumą, artumą pramaišiui su upe, vėsa ir dumbliais, nesibaigiančia tėkme — tekėjusia tais metais, kai Tūla dar gyveno name, o manęs nebuvo, ir tekančia dabar, george coetzee svorio netekimas Tūlos svorio netekimas snieglenčių sportu seniai nėra, o aš esu.

Šią knygą visada skaitau mažiausiame pasaulio kamputyje, tamsiausiame ir jaukiausiame kampelyje, širdingai besidžiaugdama, kad tai neturi jokios apčiuopiamos naudos, george coetzee svorio netekimas santykis su knyga yra labai intymus. Kaip vaikas, po antklode pasišviesdamas prožektoriumi, slapta nuo visų pasaulių, niekam neįsipareigojęs, niekieno neverčiamas, skaito kokią nuotykių knygą, užuot ruošęs namų darbus.

Arba įsijungia delno dydžio miniatiūrinį televizoriuką apie tokius svajodavau vaikystėjekuriame nenutrūkstamai būtų rodomi nespalvoti filmai apie vasarą. Tačiau paskui neišvengiamai tarsi patenki į teksto realybę — kai eini į tas vietas. Knygą būni palikusi, joje sutelkti reginių spiečiai sklaidosi ir kybo kažkur atmintyje, tačiau tai ir stipriausia: atmintis tampa tuo, ką matai. Virpant krūtinėje kovo žydrumai, besiskleidžiančiai lapkričio gilumoje.

Paliesiu stabilų, nepajudinamą Tūlos namo kūną. Kuo daugiau jo bandai apčiuopti, tuo labiau jis išsiskaido. Nes viena yra matyti jo spalvą, spindėjimą, visokiausius pripaišymus ant sienų ir kita — liesti delnu šaltą paviršių.

Dar kita — įžengti į vidų ir giliai kvėpuojant baugščiai dairytis, uosti vidaus kvapą, girdėti savo žingsnius, girdėti savo įaudrintą pulsą. Nes yra baimės ir neįtikėjimo, tarsi nežinotum, ar knygos realybė priklauso namui, ar namas — knygos realybei. Nes keistoka yra eiti grindimis namo, kuris aprašytas knygoje, kuris, dabar kartais suabejoju, yra tiktai sukurtas?

Gal, kol nebuvau perskaičiusi knygos, jo nė nebuvo? Kuo aš išties galiu pasikliauti? Šiaip ar taip, tas namas man daug labiau yra Tūlos namas negu akademijos studentų pastatas.

  1. Gali ppi sukelti svorio
  2. Ar šaltas oras gali numesti svorį
  3. Šiaurės Atėnai » Esė
  4. Evelyn lozada svorio kritimas
  5. Per 3 savaites prarasti 6 kūno riebalus
  6. Двухцветный замер.

Ir dabar dar dažnai stoviu priešais Malūnų gatvėje esantį baltą Tūlos namą. Iš tikrųjų ilgą laiką niekaip negalėjau suprasti, kuris iš Malūnų gatvėje esančių pastatų yra daugybę kartų Jurgio Kunčino romane paminėtas namas su apside. Bandžiau ieškoti terminų žodynuose, bet supratimas ir įsivaizdavimas ateidavo labai trumpam. Įsivaizduodavau tokią didingą arką, pakibusią virš langų ar durų.

Tūlos namu vadindavau visai kitą pastatą, jame buvo panašių į mano įsivaizdavimus arkų, tačiau niekaip negalėjau patikėti suspausta erdve, kuri jį supo. Tūlos namas iš tikro, pasirodo, kadaise buvo bažnyčia. Tūlos name, ką aprašė Kunčinas, george coetzee svorio netekimas palaidota urna su jos pelenais.

Dabar jis priklauso Dailės akademijai, jame šiuo metu dirba skulptoriai ir grafikai. Kažkada draugė, studijuojanti skulptūrą, pasakė: ateik į namelį, pas mus į svečius.

george coetzee svorio netekimas maksimalus kūno riebalų nuostolis per savaitę

Ilgai sukau ratus aplink naujuosius rūmus, ieškodama namelio. Neradau tokio, kuris atitiktų tą žodį.

Bet tebūnie tai namelis. Namelis su apsidėle. Ir vis labiau mintyse bandau susikurti tų namų vaizdą, ir tas vaizdas man daug stipresnis už dabar ten įsikūrusių dirbtuvių vaizdus. Tai dar gerai, kad tapybos! Įsikraustė su visa amunicija, susikalė sandėliuką medžiagoms. Mat visur ieško priežastinio ryšio. Tikėdamasi jo dvelkimo užuominų rasti kokioj paskliautėj, sienos įtrūkyje ar dulkės kraštelyje.

Surasti, sugriebti vos vos matomais gestais, įsidėti į kokią miniatiūrinę dėžutę, užkasti george coetzee svorio netekimas žiemą, pavasarį atsikasti, žiūrėti į gėlių geltoniu, saulės šviesumu ir nakties tamsumu žibantį sekretą.