Marijonas lieknėja malta

Man patiko Sauliaus nuoširdumas. Tačiau kažkuriuo trumpu metu kai kuriose parduotuvėse ji buvo rašoma ir šviežiai keptoms bandelėms - buvo ne mažiau įspūdinga maisto priedų ir nevertingų maisto produktų gausa. O populiariausia bus ta, kurios efektyvumo ir kainos santykis yra pats geriausias. Saulius: Iki santuokos kurį laiką gyvenau rokenrolo ritmu. Kai žmogus per daug sulindęs į save ir į savo veiklą, gražiai tai pasakyti ne visada išeina, nes jis tiesiog tavęs negirdi.

Šie dalykai, kaip ir gebėjimas rišliai kalbėti sudėtiniais sakiniais bei pasakoti ir kurti istorijas, yra labai svarbūs būsimam mokiniui. Kad skaitymo ir rašymo procesas būtų sėkmingas, vaiko tartis turėtų būti taisyklinga, pakankamai išlavėjusi jo foneminė klausa ir fonologinis suvokimas, t. Eiliuotų tekstų skaitymas, ritmingos dainelės, mažųjų jodinimas, pirštukų žaidimai ir tam tikros tikslingos veiklos padeda lavinti šiuos gebėjimus nuo mažens. Svarbu pabrėžti, kad vaikai, visų pirma, mokosi sieti garsą su raide, ne raidės pavadinimu.

Raidžių pavadinimus reiktų palikti antrai klasei, kai jau apygerė skaitymo technika. Garsų vaikui nereikia mokytis atmintinai, kitaip nei raidžių pavadinimų, visgi mes, suaugusieji, raides dažniausiai pavadiname ir net nesusimąstome apie tai. Nors apie skaitymą marijonas lieknėja malta daugiau, vaikams rašymas yra ne mažiau svarbi veikla. Kai kuriems rašymą lengviau įvaldyti nei skaitymą, nes tai nėra vien protinė veikla, ji labiau siejasi su kūnu ir dėl to yra artimesnė vaiko prigimčiai. Nors rašant ir skaitant smegenyse vyksta kiek kiti procesai, abu gebėjimai yra susiję su raidės ir garso sąsajų suvokimu, tik vienu atveju vyksta užkodavimo, o kitu atveju — iškodavimo procesas.

Yra tyrimų, kurie pagrindžia idėją, kad vaikas mokosi skaityti pirmiausia rašydamas pats. Neretai pirmieji perskaitomi žodžiai yra būtent tie, kuriuos vaikas pirmiausia yra rašęs — paties vardas, mama, tėtė.

Kitaip tariant, kad taptum geru skaitytoju, ne mažiau svarbu būti geru rašinėtoju ne rašytoju! Mažyliai brauko pirmas keverzones nesuteikdami joms didesnės prasmės.

Agnė: Žmogus negali visur būti vienodas, bet negalėčiau sakyti, kad Saulius scenoje ir namie kardinaliai skiriasi. Jis linksmas, pozityvus, spontaniškas. Tai nereiškia, kad yra nerimtas ar nepatikimas. Linksmumas — tik jo ėjimo per gyvenimą metodas. Esu už jį gerokai santūresnė, todėl puikiai kompensuojame vienas kitą. Saulius: Aš galiu atrodyti vėjavaikiškas, bet nesu tas muzikantėlis, kuris vaikšto nurautu stogu ir kuriam kasdien — rokenrolas.

Dauguma dalykų, kuriuos darau, anaiptol nėra juokingi. Reikia išlaikyti įrašų studiją, šeimą.

  • Bet pažadu, kad sudėtinga nebus.
  • Kaip numesti svorį prie savo stalo
  • Uogos yra naudingos svorio metimui
  • Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai.
  • Jau nuo pirmos interviu akimirkos suprantu, kad pokalbis bus įdomus.
  • Ему все время казалось, что Беккер совсем рядом, за углом.
  • Guoda Azguridiene - Maistas LT | PDF
  • Stengiuosi numesti svorį per 40 metų

Artėja vasara, tai — toks darbymetis, kad po koncerto net kalbėtis nėra jėgų. Išstaugti ir iššokinėti scenoje pusantros valandos nėra labai lengva. Paskui net skauda visą kūną. Jei toks stengčiausi būti ir nuo jos nulipęs, ilgai nepatempčiau.

kava | 1 puslapis | maistasgurmanams.lt

Abu su Agne esame labai panirę į darbus, kartais buitis suėda visą polėkį. Matau, kaip mano žmona dirba kone be miego. Negaliu siūlyti sumažinti krūvį, nes žinau, kad tai — ne jai. Jei matau, kad artėja prie bedugnės krašto, kartais tyčia stumteliu, kad atsitokėtų.

Pavyzdžiui, susibaram. Kai žmogus per daug sulindęs į save ir į savo veiklą, gražiai tai pasakyti ne visada išeina, nes jis tiesiog tavęs negirdi. Agnė ir namie yra tokia pat išlaikyta, santūri kaip viešumoje. Man tai patinka. Ji kažkaip sučiupusi save ir laiko. Agnė: Na, kodėl? Aš nelaikau savęs sučiupusi už pakarpos ir įspraudusi į rėmus. Galiu išeiti iš sistemos, bet darau tai vedama ne emocijų, o intuicijos, gerai viską apgalvojusi.

Baigusi mokyklą dvejus metus studijavau architektūrą, bet išdrįsau pereiti į Dailės akademiją studijuoti kostiumo dizaino. Tiesa, nemečiau studijų viduryje mokslo metų — tvarkingai išlaikiau visus egzaminus. Mados pasaulis — ne tikslieji mokslai. Čia reikia intuicijos, avantiūrizmo, drąsos rizikuoti. Ne visada gali tai racionaliai apskaičiuoti.

O dėl sniego karalienės įvaizdžio Tiesiog tokios mano manieros. Mūsų šeimoje nebuvo įprasta svaidytis emocijomis, užkrauti kitiems savo negatyvių jausmų. Nesakau, kad man visada patinka tokiai būti. Kartais norėčiau elgtis spontaniškiau, būti labiau atsipalaidavusi. Tokį balansą marijonas lieknėja malta suteikia Saulius. Agne, žinau, kad, bandydamas prie Jūsų priartėti, Saulius nutarė užsisakyti švarką. Vis dėlto įdomu, kaip atsirado pirmoji kibirkštis?

Saulius: Aš Agnę pastebėjau labai seniai. Blaškydamasis po naktinį Vilnių užėjau į Nacionalinį dramos teatrą, kur vyko kažkoks vakarėlis. Tuo metu Agnė draugavo su Oskaru Koršunovu.

Šita tai tikrai ne man. O dar sako, kad svorio netekimas po viruso grožis nesvarbu. Tuo metu labai daug dėmesio skyriau jam — makiažui, aprangai — puoselėti. Tai va, pasiteisino juokiasi. Man patiko Sauliaus nuoširdumas. Žinau, kad daugeliui atrodau šalta, neprieinama, tad ne kiekvienas išdrįsta susipažinti. O Saulius nebijojo, ėmė jautį už ragų.

Beje, pagal horoskopą ir esu Jautis. Ar tai nesukelia tam tikro menkavertiškumo komplekso? Saulius: Jei mokytumėmės mokykloje, nuo Agnės norėčiau nusirašyti, bet tikiu, kad pertraukas ji norėtų leisti su manimi. Tikrai nuoširdžiai manau, kad ji protingesnė, bet nesutinku, kad žengia priekyje, o aš, kaip koks už ausų tempiamas nevykėlis, einu iš paskos.

Tiesiog kai kiekvieną dieną matai šalia dirbantį ambicingą žmogų, nori jam prilygti. Man buvo 30, jam — eji metai, kiekvienas jau buvom nemažai pasiekęs savo srityje. Mes tarpusavyje nekonkuruojam. Aš nepadėsiu jam parašyti dainos, o jis man — sukurti kolekcijos, bet siekdami aukštų tikslų įkvepiam ir vienas kitą. Saulius: Iki santuokos kurį laiką gyvenau rokenrolo ritmu. Vieną naktį susapnavau pragarą, o atsibudęs suvokiau, kad reikia kažką keisti.

Tais pačiais metais Berlyne Agnė buvo pripažinta geriausia Europos jaunąja mados kūrėja. Kaip Jums, Agne, patinka naujasis Sauliaus muzikos stilius?

Agnė: Kai susipažinome, Saulius grojo kitokią muziką. Ji man patiko, bet viskas su laiku keičiasi, o kūrėjui labai svarbu mokėti prisitaikyti.

Vertinu Saulių kaip profesionalą. Galbūt nėra visos jo dainos mano stiliaus, bet esu prie jų pripratusi, man sunku jas vertinti. Galų gale ne kiekvienas sukurtas dalykas privalo būti tobulas, kartais tai yra tarpinė stotelė į kažką didesnio, ilgaamžiškesnio.

Tai būtina evoliucijos sąlyga. Saulius: Agnė klausosi kitokios muzikos, bet jei myli marijonas lieknėja malta, natūraliai patinka tai, ką jis daro. Prieš kelerius metus, beje, tada man kaip tik buvo eri, daug mąsčiau apie tai, ką noriu daryti toliau. Buvo labai sunku, reikėjo atrasti naują savo identitetą. Pagaliau radau metodą, ir jis veikia. Aš žinau, ką darau, kokios reakcijos sulauks vienas ar kitas kūrinys. Noriu turėti didelę auditoriją, suteikti jiems laimės ir pats būti laimingas.

Pavargau vaidinti rimtą veikėją. Nenoriu net prisiminti, kiek daug įdėdavau į kai kurias dainas ir kokią menką grąžą gaudavau.

marijonas lieknėja malta

Sukurdavom kokį nors gabalą su simfoniniu orkestru, choru, džiazo elementais ir galvodavom, kad jis išsprogdins muzikos pasaulio padangę, bet taip nenutikdavo. Supratau, kad noriu ne ieškoti, o jaustis saugus. Dabar gal esu ne toks fainas, bet laimingas. Nenusakomas jausmas, kai tūkstantinė minia dainuoja kartu su tavimi. Tada supranti, kad nebenori grįžti į nišą.

Beje, nesutikčiau, kad sukurti populiarią dainą lengviau nei nišinę. Patikti daugumai žmonių yra sunkiausias uždavinys. Kai negali sukurti nieko masinio, telieka sakyti, kad esi ypatingas.

Nė velnio! Visi norim būti populiarūs — tokia yra žmogaus prigimtis. Agne, ir pati puikiai žinote masinio populiarumo skonį, juk Jūsų kurtais patalynės komplektais turbūt apsirūpino pusė Lietuvos. Beje, ar patys naudojate šią patalynę? Agnė: Taip.

Ir, beje, esam labai patenkinti. Stiprus jausmas, kai tavo kūrinys masiškai naudojamas. Toks tapo pats drugelio simbolis. Lietuvoje turbūt nėra kito taip gerai atpažįstamo prekių ženklo. Žinomi prekių ženklai turi magijos. Tai — ir kokybė, ir išskirtinumas, ir menas, ir masiškumas.

Mano srityje būtina kurti tai, kas ant bangos, nes negali tikėtis būti įvertintas vėliau. Jį naudoja visa maisto pramonė ir ypač - viešojo maitinimo įstaigos. Tik išskirtiniai restoranai ir kavinės maistui ruošti ir kepiniams kepti naudoja šalto spaudimo aliejus ar sviestą. Rafinavimas - tai cheminis marijonas lieknėja malta apdirbimo būdas, kurio metu išvaloma jo konsistencija, panaikinamas natūralus kvapas, suteikiama skaidri spalva.

INors taip apdoroto aliejaus pritaikymo galimybės išsiplečia, patrauklumas masiniam pirkėjui didėja, tačiau aliejus nebeturi jokių vertingųjų medžiagų, maža to, gali kenkti sveikatai. Rafinavimo metu valomas aliejus pereina keletą etapų: žaliava mirkoma tirpiklyje naftos produktekad išsiskirtų daugiau aliejaus, o tada tirpiklis šalinamas veikiant aukšta temperatūra.

Ar jis pasišalina visas, vartotojas niekada nesužino. Aliejų skaidrinant, balinant, dezodoruojant jame žūsta vitaminai, mineralai, nepakeičiamos riebiosios rūgštys, baltymai, natūralūs pigmentai, o jų vietoje susidaro toksiški peroksidai, transriebiosios rūgštys, pridedama konservantų. Rafinuotas aliejus tampa universaliu, be savo spe­ cifinio kvapo ir skonio.

Jis ilgai marijonas lieknėja malta ir yra pigus. Rafinuoti aliejus tapo tokia norma, kad maisto pramonėje dirbantys žmonės visiškai nuoširdžiai gali įrodinėti, kad nerafinuotas aliejus yra apskritai nevalgomas Vieną kartą parodoje palmių aliejų pristatančio fabriko atstovo paklausiau, kodėl jo aliejus bal­ tas, o ne raudonas.

Man buvo paaiškinta: raudonas palmių aliejus yra nevalgomas, nes neišvalytas. Norint padaryti jj tinkamu maistui, reikia rafinuoti - tuomet jis bus baltas ir be kvapo ir be vitaminų, bet tai buvo nutylėta. Ekologiška svetainė oficiali, druska. Visa stalo druska, nesvarbu jūros, ar ne jūros, yra rafi­ nuota.

Tai reiškia, kad iškaitinta aukštoje temperatūroje, dėl ko jos kristalų struktūra tampa pažeista. Kad nesukietėtų, į ją dar pridedama įvairių priedų. Kai kur pavyzdžiui, ir Lietuvoje į maistui skirtą druską privaloma dėti jodo.

Nerafinuota druska retesnė ir brangesnė, nes druskos šaltinis turi būti ypač švarus, kad išjo gaunamą druską būtų galima naudoti tik nuplautą ir niekaip kitaip nevalytą. Tokia yra, pavyzdžiui, rausvoji Himalajų druska iš Pakistano, kiaušinių kvapo juodoji druska iš Indijos, mums pažįstama pilkšva druska iš Ukrainos, Vokietijos ar Prancūzijos.

marijonas lieknėja malta

Beje, Himalajų druska, nors dabar kasama Himalajų priekalnėse, yra jūros druska. Tiesiogjau kelis šimtai milijonų metų tos jūros tenai nebėra. Ir iš šiandienių jūrų dar galima surinkti maistui tinkamos druskos, tačiau tik tam tikrose vietose, kur taršos mažai. Kai kurios druskos renkamos itin prabangiais būdais, kaip antai prancūziškoji Fleur de Sel - renkama rankiniu būdu nuo vandens paviršiaus esant tam tinkamoms oro sąlygoms.

Tai viena brangiausių marijonas lieknėja malta pasaulyje. Visos nerafinuotos druskos turi specifinių charakteristikų, nulemtų drus­ kos susiformavimo laiko ir proceso. Nors bet kurios druskos pagrindą visur sudaro natrio chloridas, jų cheminė sudėtis skiriasi: pavyzdžiui, rausvą spalvą suteikia druskoje esanti geležis, varis, kiti mikroelementai, juodajai druskai specifinį kvapą suteikia siera. Natūralus jodo kiekis priklauso nuo konkre­ taus šaltinio, jūros druskoje jo daugiau.

Nenuostabu, kad skiriasi ir druskos skonis bei poveikis mums. Beveik visuomet natūralios druskos yra mažiau sūrios nei rafinuotoji stalo druska, o skonio gama tikrai plati. Kas neragavot, paragaukit - gali būti malonus siurprizas.

Pasigilinusį rafinavimo procesą, situacija atrodo visiškai neprotinga.

Saulius Prūsaitis: gimus vaikui staiga dingo noras ieškoti prasmių ten, kur jų nėra | maistasgurmanams.lt

Perdirbam natūraliai vitaminų Bturtingus grūdus iki substancijos, kurioje jų nebėra, o po to pridedame sintetinių. Perdirbam geriausią pasaulyje vitamino A šaltinį - raudonąjį palmių aliejų - iki beskonės, bekvapės ir bevertės riebalų masės, o po to į visokį maistą papildomai dedame karotino. Kodėl patys sugadiname gerą savo maistą, o po to kenčiame dėl maisto medžiagų trūkumo: galuojamės silpnumu, mieguistumu ir depresija, priau­ game svorio, sergame?

Ogi todėl, kad, kaip sako filosofai, ne protas valdo I I. Nes mums patiems taip pigiau, skaniau ir patogiau. Banalu, bet dauguma tiesų ir yra banalios. Šiandien yra pigiau ir paprasčiau pagaminti rafinuotus produktus, nei išlaikyti marijonas lieknėja malta. Taip pat paprasčiau juos legalizuoti atitikti teisės aktuspaženklinti, laikyti ir parduoti. Jiems rūpi, kad rinkos subjektai laikytųsi taisyklių, o jie juos prižiūrėtų pagal kitų atsakingų tarnybų sukurtas taisykles. Tai šiuo­ laikinės valstybės nepamainomos dalies - biurokratijos - esmė.

Nesvarbu, kokiu kilniu tikslu ji būtų sukurta, visi tikslai pasibaigia taisyklėmis. Manyčiau, kad mūsų rafinuotų produktų pomėgiui įtakos turi ir isto­ rija. Seniau įprastas ir paprasčiausias beigi prieinamiausias produktas buvo natūralus - kiekvienas papildomas veiksmas jį perdirbant reiškė papildomas žmogaus pastangas ir laiką. Jei iš rupių miltų nori gauti baltus, tai turi juos sijoti. Žinoma, nesijoti bus tam žmogui pigesni ir paprastesni.

Todėl kasdienė duona buvo iš rupių miltų, o iš sijotų - tik šventinis pyragas. Iš cukrinių runkelių taip pat gamindavo saldų sirupą. Iki baltų cukraus kristalų jį išgryninti nebuvo technologijų. Irjis tikrai toks galėtų būti, bet tik tuomet, jei vartojamas retai. Tačiau tik tuomet, kai šventės yra gerokai rečiau nei kasdienybė.

Nėra tiek svarbu, ko mes suvalgome retkarčiais. Svarbu yra tai, ką mes valgome dažnai. Būtent kasdienybė formuoja mūsų kūną, charakterį ir asmenybę. Iš istorinės patirties galėjo likti vidinė nuostata, kad balti miltai yra geri, o rupūs - prasti. Baltas cukrus - turto požymis, o visokie melasų marmalai - skurdo. Mechaninėmis priemonėmis spaustas aliejus apskritai gali turėti neigiamą emocinės atminties krūvį. Mano tėvui jis, pavyzdžiui, asocijuojasi su pokariu, kuomet buvo valgoma viskas, kas valgoma ir tekdavo naudoti apkartusį linų aliejų.

Man kartais šalto spaudimo saulėgrąžų aliejus taip pat pakvimpa nekaip. Buvo toks sovietmečiu, kiek pamenu vienintelis - teisingai tamsiame butelyje, etiketėje pavaizduota žydinti saulėgrąža.

Mama ant jo kepdavo žuvį. Negaliu pasakyti, ar dėl to, kad nemėgau žuvies, ar vis dėlto tas aliejus buvo nekoks, bet iki šiol su tuo kvapu asocijuojasi sunkumas skrandyje. Tačiau šiandien situacija yra visai kitokia. Šiandien būtent perdirbtas maistas yra pigus ir lipte lipa ant mūsų kasdienio stalo.

Jis dvelkia ne kokiu rafinuotu skoniu, o greito maisto užkandinėm ir šildymu mikrobanginėje. Kita vertus, šiandien pagaminami šalto spaudimo aliejai gali būti tokios kokybės, kuri nekelia skonio ar kvapo nepatogumo.

Reikia tik surasti tokį gamintoją ir pasirinkti mėgstamą augalą. Jei ragavote gero linų aliejaus ir nepatiko, pamėginkit kanapių. Jei nepatiko saulėgrąžų, pamėginkit sezamų.

Galų gale atsigręžkite į klasiką - alyvuogių aliejų. Rafinuotas aliejus nėra niekaip išskiriamas maisto saugos reikalavimų. Skirtingai nuo hidrinto aliejaus, jo pagaminimo būdo nebūtina nurodyti maisto produktų sudėtyse hidrintą nurodyti būtina. Netgi ekologiško maisto standartas rafinuoto aliejaus formaliai nedraudžia, nors praktiškai tarp eko­ logiškų produkto jo pasitaiko tik išimtinais atvejais.

Tačiau vertinant jj pagal pagaminimo būdą ir gauto rezultato sudėtį, akivaizdu, kad su natūraliu produktu jis mažai ką turi marijonas lieknėja malta. Ir tas, ir tas. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Pasitelkus chemiją marijonas lieknėja malta riami ir labiausiai žudantys nuodai pavyzdžiui, cheminis ginklasir sunkias ligas gydantys vaistai. Chemija - kaip ir bet koks žmogaus kūrinys - yra tik lazda jo rankoje, kurią galima ištiesti skęstančiam, bet galima ir trenkti per galvą.

Maisto gamyboje chemijos šiandien naudojama itin daug: trąšos, pesti­ nuostabus svorio kritimas ir sveikata, augimo hormonai, antibiotikai, dažikliai, kvapikliai, skonio stiprikliai, emulsikliai, purikliai, konservantai. Daugybė įvairiausių medžiagų, kurios tobulinamos, keičiamos, sukuriama naujų.

Technologijų kūrimas, kaip ir bet kuri ekonominė veikla, paklūsta ekonomikos dėsniams: mažiau efektyvios sunyksta, efektyvesnės plėtojasi.

Kalbant apie maistą ir maisto pramonę, technologijos ar medžiagos efektyvumas apima ir jos poveikį žmogui bei aplinkai, t. O populiariausia bus ta, kurios efektyvumo ir kainos santykis yra pats geriausias. Taigi nenuostabu, kad jei neigiamas poveikis žmogui ir aplinkai nevertinamas, veikiausiai bus panaudotos pačios agresyviausios priemonės, mat jos efektyvios ir pigios.

Po Černobylio sprogimo dieną mokiniai buvo vežami j laukus rinkti akmenų. Kiek buvo rūpinamasi žmonių sauga karinėse struktūrose ar su jomis susijusioje pramonėje, geriau nė neprisiminti.

Nėra taip, kad viską, ką mokslas sukuria, pramonė gali naudoti.

Modernių valstybių institucijos, kurios teisiškai yra prisiėmusios atsakomybę už visuo­ menės saugumą, nustato ir prižiūri, kaip ir kokiais kiekiais šias medžiagas naudoti leidžiama. Galiojančius medžiagų leidimus bei draudimus galima rasti teisės aktuose: ESdirektyvose bei reglamentuose ir Lietuvos Respublikos higienos normose bei kituose norminiuose aktuose. Rasti tai galima, tačiau, be abejo, be specialaus išsilavinimo, suprasti sunku. Tai mes ir nesigilinam Todėl pasigilinkime šiek tiek j tų saugumo ribų nustatymo procedūras.

Susitarimo taško padėtis priklauso nuo visuomenėje veikiančio jėgų balanso. Jei visuomenė alkana ir barai svorio netekimas, ji paprastai labiau klauso pirmųjų, kurie kalba apie apčiuopiamą naudą.

Jei turtingesnė - didesnė tikimybė, kad marijonas lieknėja malta išgirsti antruosius, apie rizikas. Tačiau labiausiai susitarimo rezultatas priklauso nuo naudos gavėjų. Jei pagrindinis naudos gavėjas yra stambios industrijos, jų spaudžiami politikai stumtels kompromisą link laisvesnio technologijos naudojimo. Spaudimo forma yra konkrečios visuomenės tradicijų ir situacijos reikalas, tačiau jis egzistuoja bet kuriuo atveju.

Maisto pramonė, ypač mėsos pramonė, yra viena galingiausių industrijų pasaulyje, po ginklų, narkotikų ir vaistų pramonės. Nieko nuostabaus, marijonas lieknėja malta maisto mums reikia visada ir nuolatos, ir tada, kai esame turtingi, ir kai vargšai, ir kai patenkinti, ir kai nelaimingi.

Maisto pramonėje dirba daugybė žmonių, kurių darbo vietos ir atlyginimai generuoja pajamas į biudžetą. Nuos­ mukiai ar dideli darbuotojų atleidimai šiame sektoriuje neabejotinai paveiktų valstybės finansus. Galų gale žaliavos tiekėjai - visas subsidijuojamas žemės ūkio sektorius. Ūkininkai yra protestuoti pripratinta socialinė grupė, kuri dažniausiai yra sudaryta iš pareigingų rinkėjų. Jokia politinė jėga nenorės užsirekomenduoti kaip skriaudžianti savo šalies kaimo žmones.

Atrodytų keista ir prieštarauja tam, kg politikai oatys žada per rinkimus. INorint tai suprasti, reikia specialiai apie tai pamąstyti. O kaimo skriaudimas daugumai rinkėjų-valgytojų atrodo blogas tonas iš politiko pusės. Juk visos apsaugos priemonės importui yra skirtos perskirstyti pinigus išvartotojų vietiniams augintojams. Valgytojai moka bran­ giau, nei galėtų mokėti už analogišką ar geresnį importuotą produktą, vien tam, kad vietiniai ūkininkai galėtų jį auginti.

marijonas lieknėja malta

Ir netgi sugeba tuo didžiuotis, vadinti nacionaline kultūra ar pan. Tačiau jų gelbėti tikrai nereikia - jie neprapuls. Nesuvilioti auginti tai, kas neefektyvu, jie randa tas kultūras, kurių tikrai nori vartotojai ir pramonė, marijonas lieknėja malta kurias augindami jie nebėra visuomenės paramos gavėjai, marijonas lieknėja malta visiškai savarankiški verslininkai. Visų pirma dėl to, kad ji įsiterpia į natūralų ryšį tarp paslaugos tiekėjo - ūkininko, ir kliento - valgytojo, teikdama subsidijas ir kitokias paramas.

Tokioje situacijoje ūkininko klientu tampa politikas, pirmasis nori antrajam įtikti, už tai paremdamas per rinkimus. Politikui ūkininkas yra geras rinkėjas, o žemės ūkio politika - puikus socialinės inžinerijos poligonas, kuriame kiekvienam susijusiam po grūdelį nubyra. Kaip skaičiavo protingieji kurmiai, grūdas prie grūdo, ir per metus susidaro nemenka sumelė.

Taigi ūkininkai su politikais beigi jų programas vykdančiais I I. Atsižvelgusį aukščiau išdėstytus politologinius argumentus, tektų pripa­ žinti, kad susitarimas dėl leistinų cheminių medžiagų normų greičiau atspindi tiesioginės naudos iš efektyvesnės gamybos, nei ilgalaikio visuomenės būklės vertinimo poziciją.

Trumpai tariant, leistinos chemikalų normos, tikėtina, yra per didelės. Ir tai visiškai dera ir su visuomenės sveikatos statistiniais rodikliais, ir su daugelio žmonių intuityviu noru chemikalų vengti, ir su nepa­ sibaigiančiais moksliniais tyrimais, kurie fiksuoja vienokį ar kitokį legaliai naudojamų cheminių medžiagų ryšį su tam tikromis ligomis ar pokyčiais gamtinėje aplinkoje. Taip galime svarstyti, kai gilinamės. Kad ir kaip būtų keista, didelė dalis žmonių tiki valstybe, kaip kompetentinga institucija.

Taip esą mėgdavęs sakyti Johnas Maynardas Keynes'as, garsus ekonomistas, kurio teorijomis ir praktikomis šiandien remiasi daugelio valstybių politikai Žmonės sako, jei chemikalų normos patvirtintos, reiškia, viskas tvarkoje, mat jei būtų negerai - uždraustų. Juk aplink tiek draudimų ir kitokių valdžios rūpesčio apraiškų daug mažiau pavojinguose dalykuose.

Vien saugos žurnalų, instrukcijų ir pažymų - segtuvais riogso eilinėje įmonėlėje. Tačiau, kaip apta­ rėme anksčiau, leistinų naudoti medžiagų normos yra susitarimo dalykas, kuris priklauso nuo daugybės subjektyvių veiksnių: susitarime dalyvavusių asmenų kompetencijos ir pažiūrų, jų padorumo ir finansinio ar kokio kito suinteresuotumo, galų gale - nuo jų pasitikėjimo labiau mokslu ar gamta, taip pat nuo tuo meu vyravusių visuomenėje nuostatų.

Vienaip bus spren­ džiama iškart po istorijos, pavyzdžiui su kempinlige, E. Drįstu teigti, kad ekonomikos esmės jis nesuprato, tačiau apie politikus tikrai žinojo daug.

  • Постепенно она начала понимать.
  • Veido transformacija po svorio
  • Svorio netekimas praėjus 4 savaitėms po gimimo
  • Тот, конечно, был мастером своего дела, но наемник остается наемником.
  •  - Ты думаешь, что в «ТРАНСТЕКСТ» проник вирус.
  • Он вспомнил кровоподтеки на груди Танкадо.
  • Gydytojas padėjo numesti svorio

Marijonas lieknėja malta kaip jų ne profesionalumo vertintojas, manau, yra labai tinkamas. Apie Keines'o ekonomines teorijas ir praktikas bei asmenybę išsamiai rašo: Robert Heilbroner, Didieji ekonomistai, iš anglų k.

Sprendimas taip pat priklauso nuo to, kokius ribojančius skaičius siūlė konkrečios medžiagos tyrėjai. Medžiagos poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai toli gražu nėra paprastai išmatuojamas rodiklis.

Tai nėra nei daikto ilgis, svoris ar greitis. Tai poveikis žmogaus sveikatai, kurį reikia užfiksuoti. Paprasčiausia būtų stebėti alergijas, matomus odos sudirgimus, pulso pokytį ar kitus apibrėžtu laiku pamatuojamus rodiklius.

O kaip išmatuoti ilgalaikį poveikį, pavyzdžiui, hormonų ar reprodukcijos sistemai? Vėžio rizikai? Psi­ chikos būklei? Kai tai pamatyti ir kaip tuos tiriamus žmones stebėti? Jis juk negyvena laboratorijos narvelyje, kaip pelytė. Ne mažiau sudėtingas užda­ vinys yra tiriamąjį objektyvizuoti - parinkti tokius žmonės, kad rezultatai nebūtų jautrūs lyčiai, amžiui, organizmo savybėms, arba tuos skirtumus išskirti.

Todėl bandymai visų pirma daromi su gyvūnais, nors toli gražu ne visos žmonių ir gyvūnų reakcijos esti vienodos. Galų gale, kaip eliminuosime kitus veiksnius, t. Tam reikia turėti kontrolinį pavyzdį, kuris tiriamosios medžiagos nevartojo, o kitais atvejais buvo identiškas su tiria­ muoju.

Kaip tai suorganizuoti tyrimų su žmonėmis atveju? Žinoma, moksliniai tyrimai turi savo metodikas, kaip parinkti stebimuo­ sius, ką ir kaip stebėti, kad rezultatas būtų kuo patikimesnis, tačiau reikia suvokti, kad tas rezultatas niekada nėra objektyvus, tikslus ir absoliučiai patikimas.

Jis yra apytikslis apibendrintas vertinimas. Jis patikimas ir tikslus tiek, kiek leidžia metodas. Kodėl apskritai turėtumėme manyti, kad mūsų asmeninė situacija atitinka ištirtą situaciją, o mūsų asmeninės reakcijos bus būtent tokios, kaip tyrimo metu gautas įvertis?

Juk mes galime reaguoti į leistiną vienos ar kitos medžia­ gos dozę visiškai kitaip. Gerai, jei pastebime, tuomet galime jos vengti. Tačiau bloga reakcija nebūtinai yra matoma arba galima užfiksuoti trumpu laikotar­ piu. Gali nesužinoti, kad ta medžiaga išderina hormoninę sistemą, o pajusti tik tuomet, kai bus diagnozuotas diabetas ar koks inkstų nepakankamumas.

Ši tyrimų patikimumo problema yra marijonas lieknėja malta kalbant apie maisto saugą, naudą ir žalą. Šiuolaikiniame moksle taikoma tyrimo metodologija iš esmės negali vertinti individualių atvejų. Ji yra visada subjektyvi ta prasme, kad I I. Taigi leistinos naudoti chemikalų normos yra įvertintos, tie įverčiai įtvir­ tinti įstatyme, o kontrolės institucijos prižiūri, kaip jų laikomasi Tačiau šie įverčiai nėra objektyvus tikrovės atspindys, o tiesiog susitarimas, kuris galbūt yra geriausias įmanomas tomis sąlygomis.

Toli gražu nebūtinai jis teisingas visiems atvejams, be to, jis gali būti pakeistas. Iš esmės susitarimai pasiekiami tokie, kad nauja technologija leistų pasiekti naudos pakelti efektyvumą, išvengti retų ar sudėtingų operacijų, atpiginti produktą, prailginti jo galio­ jimą marijonas lieknėja malta pan. Žmonės taip pat labai naiviai mano, kad kontrolės institucijos mato savo misiją ir darbo prasmę ginti jų - vartotojų - interesus. Tiesa, kartais tie interesai sutampa, tačiau iš esmės institucijos gina savo interesus ir negaudo tų pažeidėjų, kuriuos gaudyti dėl vienų ar kitų priežasčių nepatogu.

O savo darbo prasmę jos mato vykdant teisės aktus ir viršesnių institucijų nurodymus kurios vėlgi turi savų interesų. Gali kilti klausimas, ką daryti, jei tokia situacija mūsų netenkina? Trumpas atsakymas pagal žmogaus evoliucijos dvasią būtų - išmokti joje gyventi.

Nesa­ kau, kad neprasminga stengtis ką nors pakeisti, tik manau, kad neprotinga kelti sau labai ambicingus tikslus, tokius kaip paimti ir pakeisti viską vienu mostu: nuėjus į valdžią, inicijavus referendumą, 6 savaičių lieknėti Europos parlamentui ar surengus masinę manifestaciją.

Šiandienės visuomenės sąranga tiesiog negali išgirsti mažumų pagal pažiūras Taigi kiekvienas truputį konservatyvus, mėgstantis natūralius daiktus, laikantis save labiau gamtine nei technine būtybe ar tiesiog nerandantis ko valgyti iš to, kas maistu vadinama, galėtų visų pirma pats savimi pasirūpinti. Kai kuriuos dalykus suprasti, kai kuriuos išmokti, kai kuriuos pamiršti, kai kuriuos atgaivinti. Toliau knygoje - apie visa tai. Lietuvoje praktika tikrai nėra gera: jprasta, kad kontrolės institucijos stiprius rinkos žaidėjus tikrina pro pirštus, o savo uolumų demonstruoja rikiuodamos vidutiniuosius ir smulkius.

Dėl ko taip yra, paliksime jų darbo kultūrai ir sąžinei. Tačiau jos paprastumas apgaulingas. Pamatę žmogaus veiklos bjaurius padarinius gamtai, daugybė žmonių - pavieniui, šeimomis ir grupėmis - jau bandė pasitraukti iš visuomenės, taip norėdami išreikšti savo nepritarimą tokiai gyvensenai.

Arba norėdami įrodyti, kad galima apsieiti be viso to, kas šiandien sudaro įprastą mūsų gyvenimo socialinę infrastruktūrą: valstybės, institucijų, įmonių, pinigų, bankų, prekybos. Ekonominiais terminais kalbant, jie bandė grįžti į natūrinį ūkį: pasigaminti patys viską, ko jiems reikia. Tačiau įgyvendinti to norė­ tais užmojais nepavyko, nors neteigiu, kad nė negali pavykti. Manau, kad žmogui, kuris neturi vaikų ir kurio poreikiai - minimalūs, taip gyventi yra įmanoma, tačiau bet kuriuo atveju tai išimtis.

O apie sėkmingas išimtis mums sunku sužinoti, nes žmonės, kuriems pasisekė atsiskirti, nenoriai dalijasi savo patirtimis. Sprendimas pasitraukti iš visuomenės, nes kažkas joje tau iš esmės nepatinka, nėra paprastas ir teisine prasme. Net jei nieko oficialiai nedirbsi, būsi stebimas valdžios institucijų, kaip potencialiai slepiantis II. Mūsų tarpusavio ryšiai net ir su nemėgstamais asmenimis ar bendruomenėmis yra gilūs ir stiprūs.

Prenumeruok

Juos nutraukus gali atsitikti taip, kad negalėsime normaliai gyventi ne todėl, kad neiname balsuoti, nemokame mokesčių ar negalime įsigyti bananų, o dėl daug subtilesnių priežasčių. Taigi ir nepatenkintiems esamu žmonijos gyvenimo būdu tenka gyventi vienoje visuomenėje kažkaip su tais nepatinkamais dalykais tvarkantis. Pasigaminti patys visko taip pat negalime, kai ką tenka pirkti. Lietuvoje apie tai kalbėti nėra labai radikalu, nes mes, palyginus su senųjų ESvalstybių ar JAVgyventojais, daugybę dalykų darome patys.

Pavyzdžiui, auginame žirnius ir burokėlius savo darže, kai kas net bulves ir vištas. Arba bites. Ren­ kame miške uogas ir grybus, kas daugeliui mūsų kaimynų iš Vakarų atrodo egzotiškas ir labai nesaugus užsiėmimas. Valgome neplautus obuolius iš savo sodo, tik į rankovę patrynę toks mistinis judesys. Raugiame girą ir kopūstus, nuo kurių sklinda įtartinas kvapas.

Kepame naminius pyragus ir netgi duoną - ir ne iš pakelio išmaniojoje krosnelėje, o su tikru raugu pečiuje. Aš jau nieko nesakysiu apie specifinius žemaitiškus patiekalus, tokius kaip kraujiniai vėdarai ar cibulynė Ir apie gydymąsi nami­ nėmis priemonėmis nieko nesakysiu, kol kas. Bet kuriuo atveju, šis darymas patiems yra didelė nauda mums. Ir natū­ ralus be chemikalų maistas čia nėra pati didžiausia deginantis krūtinės riebalus. Didžiausia nauda yra kūrybos ir marijonas lieknėja malta džiaugsmas, bendravimas su gamta, tarpusavyje, tradicijos tąsa.

Kiekvienas turi savo svarbių naminių darbų ar užsiėmimų. Aš, pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduoju rudenį be grybavimo ir bulviakasio, o pavasarį - be sulos. Okokia vasaros pradžia be žemuogių? Taip ir pražiopso­ tum visą gamtos kaitą, jei įpročiai neišvilktų į daržą, mišką ar pievą.

Švelniai 19Vienas toks siužetas pavaizduotas populiaraus TV detektyvinio serialo Midsomerio žmogžudystės serijoje. Pareigūnas ateina užregistruoti žmogaus, kad jam būtų sumokėta socialinė pašalpa, ir tam­ pa atsiskyrėlių bendruomenės išvaromas. Man asmeniškai toks skirstymas patinka - juk sodininkystė daug geriau nei senatvė, juokas juokais, bet pasidaryti pačiam yra sveika netgi socialiniams santykiams.

Vienas pats juk visko nedarysi: ir per sunku, ir jokio smagumo. Paprastai įsitraukia šeimos nariai, kartais draugai ar kaimynai, o labiausiai įsitraukia bendradarbiai bent jau ten, kur man teko dirbti. O šiais laikais taip mažai veiklų beįtraukia bendrauti, dažniausiai tik skiria. Tai tikrai turi būti džiaugsmas, ne našta. Šis tikrovės aspektas iš karto išryškėja, jei laikomės nuomonės, jog kitaip negalima.

Pirkti bulves tiesiog pinigų mėtymas". Tuomet džiaugsmas virsta marijonas lieknėja malta, ir savo artimuosius ilgam galite atgrasyti nuo bet kokios meilės gamtai ir darbui gamtoje Tačiau vertinti ir atsirinkti patys tikrai galime daug ką.

Žmogui yra duo­ tos kuo puikiausios juslės tinkamam maistui marijonas lieknėja malta. Juk ir tada, kai nebuvo inspekcijų, instrukcijų, jų kūrėjų, prekybos centrų ir netgi gamyklų, žmonės taip pat valgė.

Tuomet maistas nebuvo niekaip paženklintas - nei galiojimo datos, nei sudėties ar maistinės vertės. Bet žmonės gebėdavo atskirti gerą maistą. Šiandien mes tuos gebėjimus taip pat turime, tik ne visi panaudo- jame. O nenaudojami gebėjimai silpsta, tačiau, įdėjus pastangų, juos visada galima susigrąžinti. Kaip aptarėme anksčiau, išvaizda marijonas lieknėja malta maistą labiau klaidina nei padeda: juk vaizdelį galima padažyti.

Beje, prieš fotografuojant maistą aukš­ tos kokybės žurnalams ar plakatams, jis praeina labai panašias procedūras, kaip į TVeterį einantis žmogus: ko nereikia, maskuojama, ką norime matyti - paryškinama. Makiažas kepsniui - ne pokštas. Nors gal fotošopo laikais irtai tampa nebūtina - pakanka pakoreguoti pačią nuotrauką.

Dažikliai, standikliai, tirštikliai taip pat dedami ne tam, kad maistas būtų sveikas, ir netgi nebūtinai - kad skanus.

Mums patinka vienodo dydžio dailūs III. Tačiau labiausiai klaidina pakuotė - įvairūs dailūs piešinėliai ant jos priverčia užmiršti pasižiūrėti, ką perkame. Rega mums labiau trukdo, nei padeda teisingai pasirinkti.

Todėl visai pravartu būtų užsimerkti, ir tik tada ragauti ką, beje, degustatoriai ir pataria. Juk mušto, ką apsirengti iš ryto, kad nesušaltų ir tinkamai atrodytų, mąsto, kaip ir pro kur važiuoti j darbą, mąsto darbe.

Jei neleistumėme emoci­ joms užgožti nusiteikimo perskaityti sudėtį, dažnai nusipirktume visai kitus produktus, taigi ir maistą vartotume kitokį. Žmogus puikiai gali įvertinti produktų sudėtį, kiekį, gamintojo bei par­ davėjo patikimumą, perskaityti specialius ženklus ir suprasti, ką jie pasako, o ko ne.

Tai galime padaryti bent jau tada, kai nesame mirtinai alkani ar viena koja parduotuvėje, pakeliui tarp darbo ir namų. Todėl aš siūlyčiau pradėti etiketes skaityti ne parduotuvėje, o namuose.

Mes taip darėme vasarą su ledais. Turime tradiciją važiuodami iš kaimo sekmadienį pirkti ledų. Žinoma, skubame. Tad etiketes skaito tas, kuris nevairuoja kelionės metu - laiko pakanka. Per keletą kartų visai gerai išnagrinėjome mus domi­ nantį numesti daugiausiai svorio per 6 dienas. Kai atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, kitokį, šiek tiek paslaptingą daiktą.

Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujų reikš­ mių, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus, galime daiktus vėl vadinti savais vardais. Lietuvoje ekologiškumas jau buvo įdomybė, jau buvo ir banalybė, manau pats laikas realybei - žinoti, kas tai iš tikrųjų yra, kai kalbame apie produktus.

Jei eko yra šiukšlių išvežimas ar benzinas, tai kuo čia dėtas pienas arba mano kasdie­ nis kremas? Lietuvoje žodis ekologiškas arba eko labiausiai asocijuojasi su šiukšlių maši­ nomis, statybinėmis medžiagomis eko plokštės, eko vata ir benzinu. Nė vienas neturi nieko bendra su ekologiniu ūkiu ar apskritai ko nors auginimu.

Kiekviena žmogiškosios veiklos sritis apsibrėžia ekologiškumą pagal savo kri­ terijus, o kitiems sektoriams šie kriterijai netinka, jei eko šiukšlių surinkimas skiriasi nuo ne eko tuo, kad jame šiukšlės rūšiuojamos ir perdirbamos, tai visiškai nereiškia, kad visos tos šiukšlės yra perdirbamos - ko galėtų tikėtis žmogus, nesusipažinęs su atliekų tvarkymo realijomis.

Toliau kalbėsiu apie tą ekologiškumo standartą, kuris taikomas maistui. Pagal galiojantį standartą ekologinis ūkininkavimas yra: nenaudojant GMO, pesticidų, sintetinių trąšų, augimo hormonų, antibiotikų. Tačiau retas vartotojas pagalvoja, kad ekologiško produkto ir saugojimo bei perdirbimo būdas yra ekologiškas - kuo mažiau keičiantis natūralią produkto prigimtį.

Pavyzdžiui, hidrinti riebalai. Tačiau kaip jau išversta, taip ir naudojame. Yra tiktai ekologiškas. Demeter standartas yra dar aukštesnis nei ekologiškas. Dažniausiai tai yra ūkiai, kurie augina įvairių rūšių augalų ir gyvulių, kartu vykdo gamybą, prekybą, mokymus ar kitą veiklą.

Document Information

Biodinaminiame ūkyje ypač atsižvelgiama į dangaus kūnų padėtį, metų ir paros ritmus, naudojamos biodinaminės iš vaistažolių bei karvių ragų pagamintos trąšos, tik lengva žemės apdirbimo technika. Biodinaminis ūkis III. Demeter ženklu pagamintos produkcijos rinkoje nėra daug, tačiau rasti galima. Tai labiausiai aplinką tausojantis komercinio ūkininkavimo būdas. Ekologiškumo sąvoka nukentėjo ir dėl savo teisinio statuso, ji yra api­ brėžta formaliais kriterijais, tačiau marijonas lieknėja malta paskirose šalyse ir produktų grupėse gali skirtis.

Pavyzdžiui, ESšalyse galioja vieningas ekologiško maisto standartas, tačiau kosmetikos ir higienos standartai skiriasi, priklausomai nuo šalies arba sertifikuojančios institucijos. Oštai sau­ sainiai, pienas ar riešutų kremas, idant gautų teisę vadintis ekologiškais, turi atitikti tuos pačius kriterijus visose ES šalyse Atrodytų, su maistu viskas aišku - bent jau visoje ESekologiškas maistas suprantamas vienodai. Tačiau tik teoriškai.

Praktiškai ekologinius ūkius, gamintojus ir perdirbėjus sertifikuoja valstybių įgaliotos agentūros. Tai, ką iš apibrėžto standarto, kaip ir kaip griežtai, racionaliai ar priekabiai jos tikrina, iš esmės ir nulemia ekologiškų maisto produktų situaciją, jei tikrina priekabiai ir brangiai - niekas nenori šia veikla užsiimti, nes ji neatsiperka, jei žiūri pro pirštus - standartas pra­ randa pasitikėjimą ir ekologiškų produktų rinka taip pat nesiplėtoja.

Taigi idant ekologiški produktai atitiktų teisės aktuose įtvirtintą sampratą ir kartu būtų įmanoma juos pagaminti išlaikant konkurencingumą rinkoje, kontrolės institucijos turi veikti labai racionaliai - tikrinti tik tai, kas sudaro ekologiško produkto esmę.

Todėl neturėtų stebinti, kad, nepaisant vieningo reguliavimo ir netgi ženklinimo ESmastu, kai kurių šalių eko ženklais pavyz­ džiui, vokiečių ar britų pasitikima labiau, nei kitų.

Sekite mus:

Šis aspektas tapo ypač aktualiu, kai m. Gražu pažiūrėti ir palyginti - vokiečiai ir toliau prekių priekyje deda savo BIObei regioninius ekologiškų produktų ženklus, o britai iš pradžių lapelį apskritai ignoravo.

Jų sertifikavimo institucijos leido pabaigti turimas pakuotes su nacionaliniais 21 Panašius kriterijus turi atitikti ir JAV, Australijoje bei kitur, kur ši sąvoka taikoma. Po to ES ekoLogiškumo lapelis atsirado nugarinėje pakuočių pusėje. Tuo tarpu italai ir ispanai kuo tvarkingiausiai spausdino ES žalią lapelį pačioje matomiausioje vietoje.

Vienas šio skirtumo paaiškinimų yra tas, kad pastarieji manė ES ženkliuką esant didesnio marijonas lieknėja malta, nei jų naci­ onalinis. Tačiau negalime atmesti ir varianto, kad toks tiesiog buvo šių šalių sertifikavimo institucijų nurodymas. Kaip atsitiko ir Lietuvoje - čia sertifikavimo institucijai mažiausiai rūpi tai, ko norėtų gamintojai, par­ davėjai ar vartotojai, kas keltų ekologinių gaminių prestižą, plėstų rinką arba taupytų kaštus.

Visus privalomus ženklus išmatavo, nurodė vietą, dar po to patikrino su liniuote, ir nė nebandyk milimetro nusukti.

Užsisakykite naujienas

Vartotojai retai pagalvoja, kiek informacijos, kuri skelbiama ant pakuotės, atsiranda ten ne dėl gamintojo ar pardavėjo sprendimo, o dėl formalių reikalavimų. Lygiai taip pat pirkėjui sunku gali būti įsivaizduoti, kiek dėl šių prievolių pabrangsta prekės. Taigi ekologiško produkto sąvokoje, tegul labai griežtai ir brangiai suregu­ liuotoje, vis dėlto lieka šiek tiek erdvės interpretacijoms. Manau, kad nepai­ sant įvairiarūšio bambėjimo šia tema, tai yra labai gerai.

Standartizacija prieštarauja ekologiškumo esmei. Tačiau ir idėjinių esama, todėl galime vartoti marijonas lieknėja malta produkciją, dalydamiesi su jais geromis emocijomis. Pats laikas išsiaiškinti detaliau, dėl kovisas šis sambrūzdis. Kuogi tas eko­ logiškas produktas skiriasi nuo įprastinio, kad taip atidžiai reikia su juo elgtis?

Yra nemažai manančių, ir spaudoje pasitaiko straipsnių, kad ekologiškumas - tai tik rinkodaros triukas; pats produktas esą niekuo iš esmės nesiskiria, tik verslininkai parduoda jį brangiau, o žmonės perka paprasčiausiai dėl mados. Kai kurie to visai neslepia - vienas tiekėjas mūsų marijonas lieknėja malta atkakliai bandė III. Tai, kad rinkodara naudojasi palankiu ekologijos įvaizdžiu ir ten, kur turi­ nys nieko su tuo bendro neturi, yra tiesa.

Tačiau ekologiška žemdirbystė ir ekologiškų produktų rinka atsirado būtent dėl esmės, ne dėl viešųjų ryšių. Jos atsirado dėl žmonių susirūpinimo gamta ir savo sveikata. Verta pami­ nėti, kad šių produktų paklausa ESrinkoje apskritai yra didesnė nei pasiūla, kitaip sakant, esti daugiau norinčių ekologiškas prekes pirkti nei galinčių pagaminti. Taigi kodėl žmonės nori ekologiško maisto, kosmetikos ir kitų dalykų? Labiausia dėl sveikatos, pilnavertės mitybos ir gamtos tausojimo. Aiškiausias ir rimčiausias privalumas tas, kad ekologiški produktai yra be nuodų.

Tegul ir nedaug jų ten, bet juk nuodai nepuošia jokio patiekalo. Ekologiškai auginant nenaudojami ir hormonai bei antibiotikai - natūralu, kad matydami šių medžiagų paplitimo pasekmes sveikatai, žmonės ima jų vengti. Hormonų sutrikimai yra viena silpnųjų šiuo­ laikinės medicinos vietų. Irtai nestebina, nes hormonai reiškia harmoniją, jų funkcija - palaikyti darną organizmo veikloje.

Viso organizmo darna ir harmonija alopatinei medicinai - gana svetimos sąvokos: per daug miglotos ir bendros, kvepia jei ne alternatyviomis medicinomis, tai psichoterapija. Ji pati gydo hormonų sutrikimus nelabai harmoningu, bet šiuolaikiniam žmogui įprastu hormonų intervencijos būdu.

Gydyti kažkaip gydo, tačiau labai abejoju, ar supranta, kas tuo metu vyksta kitose organų sistemose ir kaip žmogui reikia gyventi, kad nesusirgtų hormoninėmis ligomis. Ne vienas ir patirties turi, kas nutinka pavartojus hormoninių vaistų. Ir nespecialistui aišku, kad jeigu vaistai-hormonai gali sukelti tokias gilumines ir visa apimančias reakcijas stebimu metu, būtų sunku tikėtis, kad jos praeis be pėdsako svei­ katai ateityje.

Tyrimų apie hormonų intervencijų potencialią žalą, sąsajas su diabetu, vėžiu ir kitomis šio amžiaus ligomis, taip pat marijonas lieknėja malta daug. Tad visai nekeista, jog žmonės nenori valgyti maisto, kuris buvo paveiktas hor­ moninių preparatų, net jei šios technologijos yra legalios.

Antibiotikų vartojimo istorija yra išskirtinė, ji suteikia vilties, kad žmonių požiūris ir vartojimas gali pasikeisti. Vos prieš kelerius metus žmonės buvo linkę reikalauti antibiotikų pakilus aukštesnei temperatūrai ar užsitęsus kosuliui ypač vaikamsdėl greitesnio pasveikimo, arba dėl visa ko. Ir dau­ gelis medikų juos noriai skirdavo. Šiandien situacija yra gerokai pasikeitusi. Ir ypač tarp medikų. Dėl pražūtingo antibiotikų poveikio pavyzdžių yra susi­ dariusi kritinė masė argumentų, kuri pakeičia susiformavusį mąstymo bei veikimo būdą - gydymo metodikas.

Antibiotikai užsirekomendavo ne tik kaip žarnyno floros ir ten susidarančio imuniteto ardytojai, bet ir kaip naujų, mums nepažįstamų, todėl sunkiai persergamų ir gydomų virusų atsiradimo kaltininkai. Taigi papildomos dozės antibiotikų, pavyzdžiui, iš pieno, žmonės gauti nebenori.

Tačiau tai nereiškia, kad jo ten nėra. Puikiai žinome, kad antibiotikų piene pasitaiko - ir dėl pieno tiekėjų, ir dėl perdirbėjų kaltės, tad norėtųsi, kad kas nors tai prižiūrėtų. Žinoma, gali anti­ biotikų nebūti ir neekologiškame piene, tačiau jo gamintojas nėra įpareigotas to kontroliuoti. Ekologinis standartas numato, kad šių medžiagų - pesticidų, sintetinių trąšų, hormonų, antibiotikų, GMO- nėra ir nebuvo produkte nuo pat jo auginimo ar gaminimo pradžios.

Čia nekalbame net apie jų mažas dozes22ar likučius, jei yra likučiai, reiškia, kažkuriuo metu medžiaga buvo panaudota, o to ekologiško produkto standartas neleidžia.

Vienas argumentas už tai, kad GMO nekenkia - mokslas neįrodė, jog ken­ kia.